Penktadienio pavakarę Šilutės kultūros ir pramogų centre su šilutiškiais susitiko 2013 metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu už geriausią ilgametražį dokumentinį filmą įvertintas režisierius Jokūbas Vilius Tūras. Svečias parodė 1 val. 20 min. trunkantį filmą, kuriame sutalpinta pusės metų kelionė pėsčiomis šv.Jokūbo keliu – įveikti 4500 kilometrų nuo namų durų Vilniuje iki Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos katedros.
Filme perteikti įspūdžiai iš susitikimų su žmonėmis, dalijamasi prisiminimais iš vaikystės ir dabartinio gyvenimo. Šis piligrimo kelias, anot J.V.Tūro, padėkos Dievui ir atgailos kelionė.
2010 m. sausio 5 d. rytą, uždaręs savo buto Vilniuje duris, į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje iškeliavo režisierius J.V.Tūras. 4500 km piligriminės kelionės maršrutas driekėsi per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, o Prancūzijoje ir Ispanijoje įsiliejo į Šv. Jokūbo kelią.
Per turtingus ir šmaikščius vidinius monologus bei pašnekesius su kelyje sutiktais žmonėmis filmas „Sapnuoju, kad einu“ pasakoja apie žmogiškąsias vertybes ir destrukciją, apie gyvenimą ir mirtį, apie tikėjimą, kuris nugali neviltį.
Po filmo peržiūros režisierius bendravo su šilutiškiais. Jis atviravo, jog kelionės metu pamilo bet kokį orą, metų ar paros laiką, tačiau svarbiausia – kelionė sugrąžino tikėjimą žmonėmis, galimybę būti geru tėvu ir vyru mylimai moteriai. „Kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja“, – sakė svečias.
Piligrimo kelionės metu prireikė fizinės bei dvasinės ištvermės. Šios kelionės tikslas buvo surasti vidinę ramybę ir taiką su praeitimi. Gyvenimo nuopuoliai – alkoholis, negrįžimai namo pas šeimą – buvo užnuodiję menininko dvasią. Tik kelionė, kaip pats režisierius ir pagrindinis dokumentinio filmo veikėjas pripažįsta, padėjo atrasti vidinę pusiausvyrą, išsivalyti sielą.
Kelionės metu J.V.Tūras vaizdo kamera fiksavo savo kelią: pusnynus ir žydinčius laukus, kalnus ir lygumas, dykynes ir miestelius, sutiktus žmones ir pokalbius su jais, bažnyčias bei kitus įsimintinus objektus.
„Sapnuoju, kad einu“ – tai dienoraštis apie kelionę į save. Kasdieniame kelyje, nuolat keičiantis aplinkai, autorius gilinasi į save ir į tai, kas jį supa.
Paklaustas, kodėl filmas pavadintas būtent taip, režisierius atviravo, jog kelionėje patirti išgyvenimai ir būsena artima sapnui.
„Įmanoma ir sapnuojant eiti, ir einant sapnuoti, kai nelabai suvoki, ar sapnuoji, ar eini, kur eini, kas esi…“ – pripažino J.V.Tūras.
Visa ši kelionė, pasak režisieriaus, buvo ir yra lyg sapnas. O sukurtas filmas – tik mažytis šio milžiniško sapno atspindys.