Rūbų kūrėja Gabrielė
Dailės skyriuje mokėmės laisvės, tikrumo, gebėjimo pažvelgti kitaip, pamatyti daugiau, mokėmės ryšio ir to, jog gyvenimas nebūtinai turi būti rimtas ar sunkus, aptikome jį galintį būti linksmu ir netikėtu. Atradę savyje kūrėjus, suvokėme galintys kurti save ir taip pasirinkti gyvenimą, kuriuo tikime.
Dailės mokyklą, joje praleistą laiką, mokytojų šilumą ir profesionalumą, jų kūrybiškumą myliu iki negalėjimo. Tai buvo atgaiva. Susitikę gyvendavome kūryba ir šypsenomis. Baigusi dailės mokyklą įstojau į kostiumo dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje, tačiau įpusėjusi antrąjį kursą nusprendžiau atsitraukti nuo mokslų ir patraukti į Rytus, užgimė nepajudinamas noras pažinti save, savo esmę, suvokti gyvenimo slėpinius. Grįžusi pajutau trauką gimtąjai žemei, tad gyvenimą ir toliau kuriu Šilutės rajone. Praėjusios vasaros pabaigoje įsirengiau modernią siuvimo studiją. Šiuo metu per rūbą, skirtą laidojimui, mėginu prisiliesti prie mane dominančios mirties ir laikinumo tematikos, per kūrybišką priėjimą prie delmono išreikšti mūsų krašto tradicijų autentiškumą, per natūralų audinį – savo požiūrį į žemę ir tvarumą.
Meno mokykloje atradau, jog svarbiausia – procesas, meilė tam, ką darai. Dabartyje irgi esu procesas ir visad myliu tai ką darau. Nuo mažų iki didelių kūrybų, vis naujai prisijaukinamų amatų, nuo mažų iki didelių idėjų, apjungiant meną, prasmę, patirtis ir dėsningumus kuriu save, o kartais iš to ir dar kas nors susikuria.
Studentė Monika
Šilutės dailės mokykla – tarsi stebuklingas daržas, jame užaugau apsupta laisvės ir ypatingų žmonių. Baigiau 4 metų pagrindinį kursą, kurį sekė dar 4 metai išplėstinio ugdymo. Įstojau į Vilnius dailės akademiją, Grafikos specialybę, tačiau po pirmojo kurso studijas nutraukiau.
Po kelionių į Indiją ir Nepalą, ėmiausi asmeninių projektų ir kūriau menines instaliacijas renginiams. Persikrausčiusi į Nyderlandų Karalystę nusprendžiau tęsti studijas. Rudenį pradėsiu Grafinio dizaino studijas Karališkoje dailės akademijoje Hagoje.
Jaučiuosi laiminga. Dailės skyrius padėjo man atsiverti, išsiskleisti ir pražįsti. Jei ne jis, manau tebebūčiau pumpuras. Ačiū, mokytojai, kad taip gausingai patręšėt ir palaistėt. Linkiu, kad spaustuvėj niekad netrūktų dažų ir mokiniai nestresuotų, kai jais išsiteps visus rūbus. Taip pat, kad ant lentų ištempti akvareliniai lapai neįplyštų, trintukai nepradingtų ir kad netyčiom mokiniai nesriūbteltų vandens dažų vietoje šalia esančios arbatos (ypač jei įmaišėt mėlynos rusiškos akvarelės, mokytojas, antai sakydavo, kad nuodinga).