Šilutiškis Kęstutis Zdaneviči
us yra staklių operatorius, dirba vienoje baldus gaminančioje įmonėje.
Tačiau laisvą dieną jis čiumpa fotoaparatą ir vaikšto po miestą, gamtą – fotografuoja senus pastatus, augalus, gyvūnus.
„Man tai – dvasinis atsipalaidavimas, pabėgimas nuo visų rūpesčių ir minčių. Dievinu kurti vaizdą.
Galima sakyti, kad pievos, miškai yra mano antri namai“, – sako 34-erių metų vyras.
Savo fotografijomis Kęstutis mielai dalinasi su „Šilutės naujienų“ „Facebook“ paskyros draugais. Taip su juo ir susipažinome, išsikalbėjome apie šeimą, fotografiją, tiesiog gyvenimą.
Gimtinėje smagiau
Kęstutis gimė Stoniškiuose. Kai jam buvo metukai, tėvai išsiskyrė ir mama su vaikais persikraustė gyventi į Pagėgius.
„Mano mama labai gražiai piešdavo, o tėvas fotografuodavo. Deja, tėvo nepažinojau, mama mane užaugino viena“, – pasakoja Kęstutis.
Šviesaus atminimo Kęstučio mama Valentina Zdanevičienė – žinoma asmenybė Pagėgių krašte. Ji buvo Lietuvai pagražinti draugijos Pagėgių skyriaus pirmininkė, aktyvi visuomenininkė, žinojo šio krašto istoriją, rūpinosi augalais. Kęstučiui vis dar sunku susitaikyti su mamos netektimi, ji mirė prieš pusantrų metų.
Tačiau vyras džiaugiasi, turintis savo šeimos palaikymą. Su žmona Simona jie augina beveik 3 metukų sūnelį Nidą.
„Sūnus mane mėgdžioja – ima „fotiką“ ar bet kokį daiktą į rankas ir „fotografuoja“, fantazuoja. Matau, jam smagu“, – džiaugiasi vyras.
Prieš persikeldami gyventi į Šilutę, Kęstutis ir Simona daug metų gyveno Kaune, tačiau vėliau nusprendė gyventi arčiau tėvų (Simona – šilutiškė), nes, Kęstučio žodžiais sakant, gimtinėje smagiau.
Patinka senoji fotografija
Kęstutis prisimena, kad jam visada patiko fotografija. Vyras turi didelį tėvo paliktų negatyvų bei nuotraukų archyvą. Jis prisimena, kaip sesuo jį, dar visai mažiuką, vesdavosi į mokyklos laboratoriją – ten jis matydavo, kaip daromos nuotraukos.
„Tą ryškalų kvapą iki šiol gerai prisimenu, labai smagu man ten būdavo“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Kęstutis.
Ir šiandien jis, turėdamas ne vieną skaitmeninį fotoaparatą, labai mėgsta analoginę (juostelinę) fotografiją. Namuose turi įsirengęs laboratoriją, kurioje pats maišo seniau naudotus chemikalus, ryškina juostas, daro nuotraukas. Beje, visų šių foto-medžiagų galima gauti ir šiais laikais.
„Man patinka senos fotomedžiagos ir seni fotoaparatai, taip grįžtu į jaunystę. Netgi nusipirkau tokį pat fotoaparatą, kokiu tėvas kažkada fotografuodavo“ – šyptelna Kęstutis. Jo namuose senų fotoaparatų – daugiau kaip 30. Visi jie – veikiantys!
Mokosi iš autoritetų
Kad ir kaip patinka senoviniai fotoaparatai ir senovinės fotomedžiagos, Kęstutis daugiausia fotografuoja skaitmeniniu fotoaparatu.
Laisvadieniais jis vaikšto po Pamario pievas ir miškus, neretai ir užsimaskuoja, kad kuo labiau susitapatintų su gamta. Anot Kęstučio, geriausias metas fotografuoti – ryte ir vakare, o dieną fotoaparatas turi gulėti krepšyje.
„Vis mokausi ir mokausi, tobulumui ribų nėra“, – sako jis.
Jo autoritetai – Ventės rago ornitologinės stoties direktorius Vytautas Jusys, garsus Lietuvos gamtos fotografas Marius Čepulis. Marius negaili Kęstučiui patarimų, sako, kad mokyti kitus jo misija.
Laisvalaikiu užfiksuotus gražiausius kadrus Kęstutis eksponavo ir savo darbovietėje – sugalvojo ir pakabino nuotraukas.
Nuotraukose – gyvi prisiminimai
Dažnai leidžiant laiką gamtoje su fotoaparatu nutinka ir smagių nutikimų.
Kartą Kęstutis nusprendė fotografuoti saulėlydį. Sėdo ant dviračio ir, jo žodžiais sakant, nusitrenkė tikrai nemažą atstumą, sulaukė tinkamo momento, pasistatė stovą, užsidėjo fotoaparatą, jį įjungė ir žiūri… – nėra atminties kortelės.
O kartą, kai fotografavo vabzdžius, širšė įgėlė į kaklą. Kiek kartų įkrito į vandenį, Kęstutis jau neprisimena.
„Man viskas gražu. Einu gatve – namais, jų detalėmis grožiuosi. Pievose, laukuose, miškuose, senuose pastatuose, net vabaluose matau grožį“, – sako meniškos prigimties šilutiškis.
Tikriausiai, Šilutėje nėra nė vieno pastato, kurio nebūtų nufotografavęs Kęstutis. Mūsų miesto architektūra jam labai graži, tik gaila, kad dauguma pastatų griūna, nyksta autentiškos jų detalės.
„Manau, kad žmogui prisiminimai yra brangiausias dalykas. Aišku, po šeimos. Mes gyvenam, kažko netenkam, kažką atrandam, vėl prarandam, bet stengiamės visa tai prisiminti. O nuotraukos – tai dalis prisiminimų, kuriuos galima pamatyti realiai“, – samprotauja vyras.
