Gegužės pabaiga. Puikus laikas – paskutinės gegužės mėnesio dienos. Galbūt tai geriausias metų laikas: kai viskas žydi, saulė geranoriškai duoda šilumą ir šviesą, žadėdama gerą derlių rudenį. Šiuo metu gyvenimo džiaugsmas aplanko net ir tuos, kurie seni ar ligoti. O jauniems kiekvienos dienos rytą – nauji tikėjimai ir laimės laukimas.
Tokį gegužės 23-iosios rytą prieš 70 metų iš Šilutės geležinkelio stoties į tolimojo Sibiro platybes išdardėjo ešelonai, grūste prigrūsti tremiamų Mažosios Lietuvos gyventojų – suaugusiųjų, vaikų, senelių. Tuose ešelonuose buvo ir du 15-mečiai – mergina ir vaikinas, vėliau susitikę ir tolimajame krašte sukūrę šeimą.
O šiemet gegužės 23-ąją Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Pauparių kaime rinksis tų kažkada į Krasnojarsko kraštą ištremtų jaunuolių giminė. Ne itin plati – gal keliolika žmonių, bet visų jų širdyse vis dar gyvas senelių ir tėvų atminimas.
Senelių, kurių sodyboje šiandien namo jau nebėra, išlikę tik ūkiniai pastatai. Ir dar stovi jau jų vaikų ir anūkų pastatytas koplytstulpis, visiems susirinkusiems primenantis kadais čia gyvenusių žmonių tragediją… Jie rinksis tam, kad paminėtų tądien sueinančią skaudžią sukaktį – savo tėvų ir senelių tremties 70-metį.
Apie tą susitikimą sužinome iš laiško, kurį redakcijai atsiunčia tų kadaise 15-mečių tremtinių dukra Laima Gailiutė, vos prieš 3 metus grįžusi iš savo tėvų tremties vietos – Krasnojarsko srities, ir pasilikusi gyventi Klaipėdoje. Net kelis dešimtmečius Rusijoje žurnalistinį darbą dirbusi moteris panoro su savo tėvų jaunystės kraštiečiais pasidalinti prisiminimais apie jų išgyvenimus svetimoje šalyje. O sudėlioti tuos prisiminimus jai padėjo Šiauliuose gyvenantis Laimos a.a. mamos brolio Stasio Bartkaus sūnus Jonas Bartkus, bei Žemaičių Naumiestyje gyvenantys Jono sesuo Laimutė Kniukštienė ir broliai Tomas bei Rimantas Bartkai.
Lietuvius Sibire mena su pagarba
„Pokario Lietuvoje vaikai anksti buvo įtraukti į namų rūpesčius ir 15-os metų buvo laikomi jau beveik suaugę. Vaikystė jau praėjusi, jaunystė atnešė jiems naujų jausmų, minčių ir svajonių… Tai taip pat pavasaris – gyvenimo pavasaris.
Būtent tiek – po 15 metų – buvo mano būsimiems tėvams, Alfonsui Gailiui ir Salomėjai Bartkutei 1948 metų pavasarį. Tik tas pavasaris baigėsi jiems visą savaitę anksčiau. Gegužės 23 d. jų tėvai kartu su vaikais ir paskubomis surinkti daiktai buvo sukrauti į vagonus Šilutės stotyje. Iš čia jie kartu su šimtais kitų nusivylusių ir išgąsdintų žmonių buvo išvežti tūkstančius kilometrų – į šaltą ir svetimą Sibirą.
Sunku įsivaizduoti ką jautė tremtiniai palikdami savo gimtąją žemę. Jie netgi negalėjo paskutinį kartą pamatyti jos: jie buvo vežami vagonuose, skirtuose gyvuliams, o gyvūnams juk nereikia žiūrėti pro langą…
Tačiau sėdintys vagonuose žmonės ir taip gerai žinojo ką palieka. Užsėti laukai, ištuštėję namai, išminti miško takeliai, bažnyčios ir pakelės kryžiai. Su skausmu juos nuo viso atplėšė pikta lemtis. Nuo šiol juos palaikė tik viena viltis – kada nors jiems teks laimė sugrįžti.
Apie viską tai galiu pasakoti tik savo artimųjų žodžiais. Tačiau aš žinau, kaip nežiūrint visų sunkumų, susikūrė savo gyvenimus Sibire lietuviai. Jie tapo geriausiais vairuotojais, mechanikais, traktorininkais. Mano tėvelis su savo ZIL’u galėjo važiuoti bet kokia bekele. Jo geriausias draugas Petras Vismantas, buldozerininkas, kuris pastatė Pringaryje šimtus kilometrų naujų kelių, kurie iki šiol tarnauja žmonėms. Puikiu statybininku ir krosnių meistru tapo Kazys Domarkas, įsteigęs savo gyvenvietėje plytų gamybos liniją. Ir dar pasodino aplink savo namus sodą – Sibire tokio niekada nebuvo. Daugelį lietuvių iki šiol atsimena su pagarba Sibire.
Taigoje skambėjo lietuvių dainos
Noriu papasakoti vieną istoriją. Vienos dienos pavakare tėvas grįžinėjo iš tolimos miško kirtavietės. Iki namų buvo likę tik 40 kilometrų, jis nusprendė pasukti iš kelio ir aplankyti savo bičiulį kelininką Petrą. Kelių statytojai vasarą dirbo visą savaitę ir į namus grįždavo tik savaitgaliais.
Draugai susitiko ir užsisėdėjo iki vėlumos. Ir kaip dažnai būdavo, jie pradėjo dainuoti lietuviškas dainas. P.Vismantas vėliau pasakojo, kad ryte pas juos atvyko geologų mašina. Kaimynai užsuko padėkoti jiems už puikų koncertą, kartu palinkėdami, kad dainininkai surengtų ir daugiau jiems koncertų. Mano akyse dažnai pasirodo šis paveikslas: mėnesienos nušviesta gūdi taiga, o tarp pušų skamba galingi ir tvirti balsai: „… Ant kalno mūrai, joja lietuviai…“
Jie įveikė viską. Aš po daugelio dešimtmečių, pamačiau daugybę tremtinių jų tradiciniame susitikime Ariogaloje. Iki šiol jie vaikšto pakelta galva – nepalūžę, išlaikę savo stuburą. Jų neišgąsdins jokie sunkumai. Jie gali būti mums pavyzdžiu.
1948 m. gegužės 23 dienos ryte pasibaigė pavasaris daugybei mūsų tautiečių. Turbūt, daugeliui tada atrodė, kad viskas baigta ir nieko gero jų jau nebelaukia. Tačiau jie nepalūžo – dirbo, palaikė vienas kitą, augino vaikus, meldėsi ir tikėjo. Ir gyvenimo džiaugsmas grįžo. Juk ir pavasaris nepriklauso nei nuo politikos, nei nuo blogų žmonių valios – jis visada sugrįžta…“ 
Giminė saugo savo šaknis
Pauparių kaimo sodyboje, kurioje kažkada augo Laimos mama, dabar belikę tik ūkiniai pastatai. Tačiau giminė neapleidžia šios vietos.
Naumiestiškis, Laimos mamos brolio Stasio Bartkaus sūnus Tomas pasakoja, jog prieš kelis metus visi artimiausi giminės susivienijo ir bendromis jėgomis pastatė čia koplytstulpį. Įspūdingas tas koplytstulpis, jame – visi svarbiausi giminės įvykiai atžymėti.
Krasnojarske gimusi ir tik nuo 2015-ųjų Lietuvoje gyvenanti Laima jau stebėtinai gražiai kalba lietuviškai. Moteris sako, jog tai todėl, kad vaikystėje dar kelis metus girdėjo gimtąją kalbą, tad ir grįžus nebuvo sunku ją atgaminti atmintyje.
Žinoma, ji nepamena tų 1948-ųjų gegužės 22 – 23 dienų, kuomet tremties ešelonai į Sibirą pajudėjo ir iš Mažosios Lietuvos. Apie tas dienas tik iš tėvų pasakojimų žino ir visi Bartkai, nes ir jų tėvai susituokė jau tremtyje. J.Bartkus dalijasi fotografijomis iš kelionės Sibiro takais, kuriais su šeima keliavo 2014-aisiais, kai dar ten gyveno ir pusseserė Laima.
„Labai rūpėjo pamatyti tas vietas, kur jaunystėje priverstinai gyveno mūsų tėvai, kur prabėgo didelė dalis mūsų šeimos istorijos. Ir tai buvo pati įspūdingiausia mano gyvenimo kelionė visomis prasmėmis“, – sako šiaulietis.
