Antradienio vidurdienį priešais Šilutės pirmąją gimnaziją, H.Šojaus gatvėje esančiose senosiose Šilokarčemos dvaro kapinėse, sustojo kelios dešimtys krašto istorijai neabejingų žmonių – jie paminėjo Šilutės dvarininko Hugo Šojaus 80-ąsias mirties metines.
„Tiesa ta, kad mirties metines lietuviai mini retai – tai mums lyg ir neįprasta data. Tačiau gal tai tik mums – eiliniams piliečiams -neįprasta? Kai kalbama apie miestui ir visam kraštui nusipelniusį žmogų, tokios datos įgyja kur kas didesnę reikšmę“, – taip kalbamės su viena iš renginio organizatorių – Šilutės kultūros ir pramogų centro direktore Jūrate Pancerova, kol laukiame atvykstant kitų minėjimo dalyvių.
O štai ir jie: folkloro ansamblis „Ramytė“, šišioniškių tarme krašto istoriją ir kraštiečius nuolat pristatanti Šilutės pirmosios gimnazijos pedagogė Vaida Galinskienė, Savivaldybės atstovai, būrelis mokytojų ir spaudos atstovų.
„Yra tokių žmonių, kurie lyg švyturiai šviečia ilgus dešimtmečius ir šimtmečius. Toks žmogus buvo ir Hugo Šojus“, – kalba Šilutės muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė.
Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis deda ant kapo puokštę baltų rožių. Ir primena, kuo liepos 25-oji Šilutei yra svarbi: minime žymiausio krašto kultūros ir visuomenės veikėjo, mecenato H.Šojaus (1845-1937) mirties sukaktį.
Tai žmogus, kuris savo veikla tikrai nusipelnė ainių pagarbos: ant jo žemių, dovanotų Šilutės miestui, stovi bažnyčia, ligoninė, gaisrinė, gimnazija ir daug kitų pastatų, jo surinkta istorine – etnografine lietuvininkų gyvenimo medžiaga ir šiandien naudojasi ir muziejininkai, ir menininkai bei kultūros žmonės.
„Tik jo dėka šiame krašte buvo daugelio dalykų pradžia“, – sako S.Šeputis.
Gėlės ir tylos minutė, dar kelios giesmės ir paties H.Šojaus sukurtas sonetas „Vidurnakčio nuotaika“. Tai savo puoselėto miesto centre prieš 80 metų amžinojo poilsio atgulusiam H.Šojui jo mirties 80-ųjų metinių dieną skyrė jo atminimą puoselėjantys šilutiškiai.
H.Šojus. Vidurnakčio nuotaika
Į tavo sveikatą, mirtie!
Tu, žiaurioji drauguže,
Sėsk prie manęs – tačiau tik ne ant slenksčio.
Spruk iš namo – ten, ant suolo,
Lauk kantriai, nes aš dar ilgai gyvensiu.
Girdžiu, kaip paukštelis čiulba,
Ir turėčiau tuoj į Orką šokti,
Bet aš turiu dar daug triūsti ir plėšytis.
Aš mačiau, kad gyvenimas žydi ir kvepia,
Daugiau vertinu moteriškos rankos paspaudimą
Negu gėlių puokštę ant kapo,
Ir rožinių mergaitės lūpų bučkį,
Negu pagarbą mano kapą užberiant.
Gražus gyvenimas pavasarį ir meilėje…
Mirtie, stok ir nešdinkis.
Pažodžiui išvertė Petras Jakštas.