Geltonojo sugrįžimas nukeliamas tolimai ateičiai, jau nebeaišku, ir kokiu grindiniu važinėsime

Istorija apie Geltonąjį Šilutės tiltą jau seniai nėra tik paprastas inžinerinis projektas – jis jau virto politinės įtampos, kultūrinio identiteto (konfliktas dėl pilkos/geltonos spalvos) ir praktinio gyventojų nepatogumo drama, palietusia kiekvieną šilutiškį. Dabar jau ne tiek dėl tilto spalvos nerimaujama, kiek dėl akmenuoto grindinio, kuris yra paveldas, likimo. Tai pareikalaus ypatingo kruopštumo ir laiko, o šilutiškiams vėl teks apsišarvuoti geležine kantrybe. Aišku tik viena: darbai sustojo, kelininkai išvyko, o paveldosaugininkai vėl kelia naujus reikalavimus.

Šilutiškiams „diriguoja“ institucijos

Sunerimę miestelėnai jau pastebi, kad rekonstruoti išgabento Geltonojo tilto vietoje darbai vyksta kaip sulėtintame filme, o kada šis filmas baigsis, jau visai nebeaišku. Čia nebeliko nei kelininkų, nei jų technikos.

Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis jau daug kartų piktinosi, kad šilutiškių gyvenimui „diriguoja“ institucijos ir valdininkai, kurie čia negyvena, ir kuriems visiškai nesvarbu kada bus parvežtas mūsų tiltas ir kokiu grindiniu vaikščiosime.

Visą straipsnį skaitykite birželio 18 dienos „Šilutės naujienų” laikraštyje.
Žymės