Tikriausiai kiekvienam lietuviui yra tekę atsidurti situacijoje, kai atrodo kalbi su tautiečiu, tačiau tenka įtempti ausis, jei nori suprasti, ką sako pašnekovas. O susikalbėti aukštaičiui su žemaičiu – nelengvas iššūkis.
Mokytoja V. Galinskienė pamoką pradėjo įžanginiu žodžiu apie Lietuvos teritorijoje gyvuojančių tarmių reikšmę. Ji paminėjo, kad lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Kalbėta, kuriame Lietuvos etnografiniame regione, kokia tarmė yra paplitusi, kaip atrodo tautiniai drabužiai, kaip vienus ar kitus daiktus vadina skirtingų tarmių atstovai.
Vėliau mokiniai klausėsi ne tik mokytojos, bet ir draugų skaitomo eilėraščio skirtingomis tarmėmis: aukštaičių, žemaičių ir Mažosios Lietuvos.
Anot gimnazistų, buvo įdomu paklausyti tarmiškos šnektos, nors pasitaikė ir nesuprantamų žodžių. Atlikę smagias užduotis, mokiniai dėkojo mokytojai už netradicinę pamoką.