Maždaug nuo 8 metų pradėjęs kurti pasakas ir pasakojimus, vėliau virtusius užkrečiančiomis istorijomis, vienas jauniausių rajono rašytojų Lukas Arlauskas nesiliauja stebinti kraštiečių.
Priešpaskutinėje Vydūno gimnazijos klasėje besimokančio vaikino kūrybos bagaže – net penkios autorinės knygos, trofėjų kraitėje – penki „Lietuvos Maximalisto“ apdovanojimai.
Septyniolikmetis šilutiškis jau yra sukūręs dvi kompiuterines programas, pritaikytas išmaniesiems įrenginiams, ir skatina jaunimą plėsti savo žinias, netradiciškai mokytis, tobulėti.
„Maximalistas“ parašė knygą apie išgyventą pasaulį
Lukas yra tas žmogus, kurį kūryba ir sėkmė dar labiau stumia į priekį, ragina ieškoti naujų kūrybos proveržių bei potyrių. Nors jaunuolis nuo gimimo turi fizinę negalią, jis nelinkęs dejuoti ir kiekvieną jam skirtą gyvenimo išbandymą tobulai paverčia asmenine sėkme.
Praėjusį rudenį Lukas džiaugėsi penktą kartą iškovota „Lietuvos Maximalisto“ stipendija. Kas mėnesį gaudamas šios stipendijos 75 eurus, jis išpildė dar vieną savo svajonę – išleido penktąją knygelę „Draugystė“. Už likusius pinigus ketina įsigyti modernios kompiuterinės įrangos, kuri atvers galimybes kurti dar geresnes kompiuterines programas, mėgstamas jaunimo.
Luko „Draugystė“ – nuotykių apysaka, kurią vaikinas parašė dar būdamas devintoje klasėje.
„Truputėlį keista istorija buvo su ta knyga. Pradėjau ją rašyti būdamas septintoje klasėje. Buvau jau beveik baigęs, kai tuometinė lietuvių kalbos mokytoja pasakė: „Mesk į šiukšlinę…“
Nustūmė „Draugystę“ į šalį, bet neišmetė. Griebėsi kito kūrinio – gimė fantastinė apysaka „Pabaisų klyksmas. Bet „Draugystė“ neliko užmiršta, nes jos gimimas jaunajam rašytojui siejosi su jautriais išgyvenimais.
L.Arlauskas sako, kad anuomet jis, septintokas, panoro rašyti apie tai, ko labiausiai trūksta. Susiklijavo istorija apie vaikiną ir jo draugus.
„Prisipažinsiu, prisimindamas save, koks buvau anksčiau, sunerimstu… Nebendraujantis, tamsus, sunykęs. Tam, kad nebūčiau visai vienas, susikurdavau išgalvotus draugus. Tame atskirame pasaulyje ir gyvenau, man tas savas pasaulis suteikė gyvumo jausmą. Dabar tą laikotarpį nuo penktos iki aštuntos klasės laikau savotiška saviizoliacija nuo aplinkos: mokiausi namie, nes į mokyklą eiti beveik negalėjau. Ir šiaip niekur neišeidavau. O jei ir išeidavau, tai būdavo tik mokykla arba biblioteka“, – dalijasi ne itin šviesiais atsiminimais Lukas.
„Užtat rašiau su emocijomis. Linksmą įvykį aprašinėdavau spyruokliuodamas, su juoko protrūkiais, o liūdną – neretai su ašaromis akyse. Tai buvo mano pasaulis, kupinas idealizmo ir tikėjimo amžina draugyste. Ir aš jį, pripažinsiu, labai mylėjau“, – atvirauja augantis rašytojas.
Daug kas jo gyvenime ėmė keistis devintoje klasėje, į kurią jis atėjo taip pat „spyruokliuodamas“ – emocionalus ir, kaip pats sako, nesuderinamas su aplinka. Turėjo įprotį atsakinėti dar mokytojui nepabaigus aiškinti pamokos ar pateikti klausimo. Mano, kad tai darė dėl savitvardos trūkumo, nesugebėjimo išklausyti.
„Vėl viskas užtemo pilkomis spalvomis. Pradėjau gręžiotis į praeitį, nejučiomis prisiminiau ir savo sesę, kuri vos trejų metukų susirgo kraujo vėžiu, o šešerių mirė… Kartą atsivertęs senus užrašus, tarp jų užčiuopiau nebaigtą „Draugystę“. Peržvelgęs pamaniau, kad paskirsiu šį kūrinį būtent jai – sesutei“, – sako Lukas.
„Draugystė“ jau pristatoma jauniesiems skaitytojams. Jos herojus – keistas penkiolikmetis Benas, truputėlį nusivylęs draugais, todėl linkęs bendrauti tik su merginomis. Pasakojime dominuoja ir mergina, serganti vėžiu, – ji Beno dėmesį patraukė labiausiai.
Sukūrė dvi modernias kompiuterines programas
Pasakos, pasakojimai, istorijos apie fantastines būtybes ir realius žemės gyventojus – tik viena Luko kūrybos pusė. Vaikinas kuria ir eilėraščius, kuriuos skelbia asmeninėje „Facebook“ paskyroje.
O visai kita Luko kūrybos sritis – programavimas. jis sako visada norėjęs išmokti programuoti ir sukurti programėlę arba žaidimą. Devintoje klasėje padedamas mokytojos susipažino su „C++“ programavimo kalbos pagrindais. Netrukus suvokė, kad šios kalbos neužtenka, ji netaikoma programėlių kūrime. Tad vėliau gilinosi į „Java“ programavimo kalbą.
Gilinimas užtruko beveik visus metus. O baigęs dešimtą klasę per vasarą jis sukūrė pirmąją savo kompiuterinę programėlę – viktoriną „Quizzarium“. Šiuo metu ji įkelta į „Android“ operacinės sistemos aplikacijų platformą „Google Play“. Žaisti galima naudojant išmaniuosius telefonus ar planšetes.
Lukas sako, kad „Quizzarium“ – tai unikalus būdas mokytis. Viktorina padeda kur kas įdomiau įsisavinti įvairias mokslo žinias, praplėsti savo proto galias, akiratį. Ji turi 200 klausimų bazę iš astronomijos, biologijos, fizikos, geografijos, informacinių technologijų, istorijos, matematikos, kalbų, kultūros sričių. Žaidėjui reikia atsakyti į 20 klausimų, atsitiktinai parinktų iš klausimų bazės (po 2 iš kiekvieno dalyko). Jei pavyksta atsakyti teisingai, žaidėjas gauna tam tikrą skaičių taškų, jei ne – programėlė parodo klaidą.
Vaikinas nori plėsti šią veiklą. Su draugu sukūrė grupę, pavadinimu „Quite Strange Developer Studios“ („Gana keista programuotojų studija“). Su ja sukūrė motyvacinę programėlę „MotiMate“, ji taip pat jau įkelta į „Google Play“. „MotiMate“ – žodžių „motivation“ (motyvacija) ir „mate“ (draugas) junginys. Ši programėlė yra tarsi gyvenimo draugas: čia sukaupta įvairių citatų, kurios paaiškintos, remiantis realaus gyvenimo situacijomis.
„Drįstame teigti, jog „MotiMate“ padeda, pasirenkant tinkamus gyvenimo principus. Programėlės citatos apima keturis svarbiausius 21 amžiaus žmogaus gyvenimo ramsčius: asmeninę laimę, socialinę erdvę, turto siekimą ir fizinės formos palaikymą. Citatos konstruojamos taip, kad jos galėtų padėti siekti savo tikslų tikslingiau ir efektyviau, moko, kokių klaidų vengti ar kokių principų laikytis, kad pavyktų išlikti teisingame kelyje. „MotiMate“ – pokytis, kuriuo tikime mes patys“, – pripažįsta pašnekovas.
Abi Luko sukurtos programėlės yra nekomercinės ir nemokamos.
Ateityje vaikinas tobulins dabartines programėles ir nori sukurti daug kitų, dar įvairesnės tematikos.
„Svajoju sukurti virtualų žaidimą įvairioms platformoms, tačiau kol kas neturiu brangiai kainuojančios aparatūros. Bet galbūt tai įvyks netolimoje ateityje“, – atsisveikindamas sako Lukas, palikdamas užuominą, kad žinios apie jį ir jo kūrybą sklis dar ne kartą.
