Grabupiuose iškilo unikalus statinys, galėsiantis drąsiai pretenduoti į įdomiausių turistinių objektų sąrašą. Vikingų pilį savo sodyboje pastatė ir įdomią edukacinę ekspoziciją joje įrengė nagingas grabupiškis Vytautas Rupainis. Tiesa, turistų antplūdžio jis nelaukia. Jam tiesiog smagu, kad pagaliau pavyko įgyvendinti ilgai brandintą idėją, kuri teikia džiaugsmo ne tik jam, bet ir visai jo šeimai.
Vieni pirmųjų pilį aplankė ir jame laivų kautynes išbandė Žibų pradinės mokyklos Grabupių skyriaus pradinukai – Palmiros ir Vytauto Rupainių sūnaus Mato bendramoksliai bei jų mokytojos Violeta Verbickienė ir Drąsutė Vaitkevičienė.
Vytautas juokavo, kad žinia apie pilį pasklido kiek per anksti, nes galutinai darbai bus baigti tik pavasarį. Tačiau girdėdami Mato kalbas apie nepaprastą statinį, vaikai panoro jame apsilankyti kuo greičiau.
Tik peržengusius pilies slenkstį vaikus pasitiko išdidus šarvuotasis riteris. V.Rupainio pasakojimai mokinius nukėlė į tolimą istorinį laikmetį – vikingų amžių, trukusį nuo 793 iki 1066 metų, o netrukus mažieji smalsuoliai pateko tiesiai į šiaurės vikingų piratų ir baltų genčių laivų mūšį.
Mokiniai įsėdo į siūbuojantį nuo bangų baltų genties laivą. Jiems reikėjo užtaisyti strėlėmis katapultus ir pataikyti į vikingų piratų laivą. Vaikams taip pat reikėjo apsisaugoti nuo vikingų laivo strėlių atakos.
„Ekspozicija dar iki galo neįrengta. Iki pavasario planuoju pastatyti daugiau dekoracijų, kad būtų galima geriau įsivaizduoti pakliuvus į jūrų mūšį. Noriu kaip įmanoma geriau atskleisti seniau gyvenusių žmonių įvaizdį. Darbai greitai nejudėjo dėl to, kad viską norėjosi padaryti kuo autentiškiau, išanalizuoti laivų mūšiuose naudotą techniką. Nuo jaunystės domiuos istorija, panašiais dalykais, tad, galima sakyti, tai yra viso gyvenimo darbas, pagaliau įgavęs konkretų pavidalą“, – atviravo Vytautas.
V.Rupainis pasakojo, kad mintis apie vikingų pilį su edukacine ekspozicija gimė apie 1990 metus, tačiau statybas pradėjo gerokai vėliau – maždaug prieš 5-6 metus. Pats gamino 13-15 amžiuje Baltijos jūroje plaukiojusius laivus, įrenginėjo katapultas ir strėlių šaudykles, rentė tipiškos vikingų pilies sienas. Kaimynai paklausdavo, ką gi jis čia konstruoja, ir stebėdavosi, kokios nelygios gavosi sienos (pagal vikingų pilies modelį sienos būdavo ne vertikalios, o pasvirusios į vidų).
„Jei būtume galvoję apie finansinę naudą, pilis jau seniai būtų stovėjusi. Bet viską dariau pamažu, investavau savo ir užsienyje gyvenančio draugo lėšas – jis labai pritarė šiai idėjai. Norėjosi pastatyti kažką gražaus, daugiausia – dėl vaikų, kad jie turėtų, kur pramogauti, plėsti akiratį, kad laisvalaikiu nesėdėtų prie televizoriaus ar kompiuterio“, – pasakojo V.Rupainis.
Išties į vikingų pilį sugužėję antrokai ne tik smagiai šėlo inscenizuotame laivų mūšyje, tačiau įdėmiai klausėsi V.Rupainio pasakojimų apie vikingų laikus, jų kovas ir gyvenimo būdą.
Vėliau vaikai susėdo prie P.Rupainienės ruošto saldaus vaišių stalo.
Paklaustas, ar prie pilies užsuksiantys smalsuoliai nebus išprašyti lauk, V.Rupainis šyptelėjo, kad durys bus atviros kiekvienam svečiui.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.