Keista tai skaityti prisiminimuose, bet jaunuomenė ir seniau, ir dabar, regis, patiria tą patį.
Emociniai išgyvenimai nebuvo svetimi jaunimui ir anksčiau. Abitūros egzaminai buvo didis sukrėtimas, pareikalaudavęs geležinės ištvermės. Kaip gi šį laikotarpį ištverdavo tuometiniai abiturientai?
Jei įsiklausytume į Hugo Šojaus anūko Giunterio pasakojimą, paskutinieji metai prieš paliekant gimnaziją buvo dramatiški, nes visų laukė inkorporavimas į suaugusiųjų bendruomenę. Didžiulė atsakomybė užguldavo jaunuolių pečius: noras atrodyti vertu suaugusiųjų, mokytojų akyse, atskleisti savo geriausias savybes, parodyti, kad ne veltui leidai laiką mokykloje – visa tai ir tuomet keldavo didžiules įtampas.
Augantis atsakomybės jausmas keisdavo abiturientus, paversdamas juos suaugusiais piliečiais vienu ypu. Štai kaip pasakoja apie šį periodą Giunteris Šojus: „Mano abitūrą geriausiai prisimenu, nes ypač sunku man buvo mokytis lietuvių kalbos.
Priešingai, nei senelio, kuris laisvai kalbėjo lietuviškai, mano žinios buvo skurdžios. Turėjau gauti trejetą abitūros pažymėjime iš lietuvių kalbos, kitaip nebūčiau tikęs girininko tarnybai Klaipėdos krašte. Draugų Waschkies, Blausden padedamas, parašiau rašomąjį darbą, ir lietuvių kalbos mokytojas Stepputis, mūsų vadinamas Steppke, parašė man trejetą. Daktaras Samel sutiko, kad anksčiau užbaigčiau mokyklą, nes mano rašomieji egzaminai buvo gerai išlaikyti, o pats jaučiausi pavargęs.
Užsidariau viešbutyje ir rengiau padėkos kalbą mokytojams. Rašiau, prieš save laikydamas alaus bokalą ir apsikrovęs daugeliu albertinų (albertina šiuo atveju – gimnazijos ženkliukas, kuriuos segėdavo gimnazistai). Tinginiavau, gėriau iš nevilties „nikolaškes“ ir piliules vieną po kitos. Tačiau viskas baigėsi gerai, mano kalba mokytojų kolegijoje turėjo pasisekimą. Mūsų gerasis piešimo mokytojas Ulrich paėmė mane už rankos ir nuvedė prie namų durų.
Mano geroji motina, puikiai suprato tuometinę mano savijautą, ir po laimingai pasibaigusios abitūros, mūsų santykiai labai pagerėjo.
O mokyklinis poilsis ko buvo vertas!
Vasarą visa mokykla garlaiviu “Herta“ plaukdavo į Nidą arba Juodkrantę, ten eidavo mišku į kopas, maudydavosi, valgydavo atsivežtą duoną, ir mokyklinis choras dainuodavo gražiausią metų dainą. Bėgikų rungtynės, laukiniai žvėreliai šalia, žuvėdros, dainos vakaro tyloje. Žiemos atostogų metu mokytojai su savo klasėmis įveikdavo 10-20 km keliones po Šilutės apylinkes su arkliais kinkytomis rogėmis. Kiekvienam mokiniui duodavo po litą: Šilutės apylinkėse buvo galima pasisvečiuoti kavinėse, išgerti kavos, suvalgyti skanaus pyrago. Tai mums buvo gražus, nepakartojams laikas!“
Akivaizdu, kad mokytojai buvo vedliai, palaikantys sunkiomis akimirkomis, pedagogo reikšmė jaunuolio gyvenime buvo ne mažesnė nei tėvų, šeimos.
Kelionių aistruoliai ir sportininkai
Herderiečiai keliaudavo keletui dienų į Kauną, Rygą, susipažindavo su miesto įžymybėmis, užmegzdavo ryšius su vietiniais moksleiviais.
Apie 1920-uosius Šilutėje buvo įkurta irkluotojų draugija, kurios vadas, ponas Kraseman, ypač stengėsi sudominti šiuo sportu jaunąją kartą. Irkluodavo moksleiviai pasiskirstę grupėmis – plaukdavo į Kintus, Šakūnėlius, Nemunu su daugybe atšakų bei salomis. Mokiniai pamatydavo gamtos grožybes, mokėsi pažinti savo tėvynės gyvūnijos pasaulį ir jį mylėti.
Minima 1928 m. kelionė škuna su šturmanu, kai entuziastai irklavo Nemunu iki Kauno. Įveikę stiprų štormą upėje, savo tikslą pasiekė per 6 dienas. Atvykę į prašmatnų Lietuvos jachtklubą kaip svečiai, penkias dienas gyveno Kaune, naudodamiesi pirmos klasės viešbučiu ir iki soties gėrėjosi miesto įžymybėmis. Laikraščiai įdėjo keliauninkų iš Klaipėdos krašto nuotraukas ir rašė apie užsimezgusią draugystę.
Sporto salės herderiečiai neturėjo, dažniausiai iki rudens kūno kultūros pamokos vykdavo lauke. Futbolininkai treniruodavosi aikštėje Varnų miške, ten vykdavo ir varžybos. Labiau besidomintys sportu vakarais dalyvaudavo vyrų sportinėse varžybose.
Mokykloje buvo daug dainuojama, visi mokėjo daug liaudies dainų, salėje stovėjo fortepijonas.
Egzaminų „karštinė“, uniforma ir puikiosios kepuraitės
Nuo 1923 m. Herderio gimnazijos mokiniai nešiojo kepuraites: šešta, penkta ir ketvirta klasės – žalias su skiriamaisiais ruožais, trečia ir antra – mėlynas, ir pirmoji – raudonas. Visi be galo jomis didžiavosi.
Abitūros egzaminai „sukeldavo ant kojų“ visą apylinkę. Egzaminų laukdavo, kad parodytų visuomenei, ko pasiekė per visą mokymosi laikotarpį. Tik vėlyvą popietę jie baigdavosi, o mokinių konferencijoje iškilmingai pranešdavo rezultatus.
Tuomet prasidėdavo šventė. Tai dienai mergaitės išsiuvinėdavo monogramas ant kepuraičių. Dauguma sveikinančiųjų įteikdavo albertinas, ta proga jaunuoliai gaudavo smokingus, kad ir egzaminuose, ir šventėje jais pasipuoštų.
Vakare mokyklos salė virsdavo kavine – svečių kambariu, kuriame susirinkdavo visi mokytojai ir tėvai, miesto valdžia, mokyklos kolegija ir burmistras. Daugybė šventinių linkėjimų, dainų, apdovanojimų skambėjo po salės skliautais. Kita savaitė būdavo skirta abiturientų šventei bei jų pristatymui visuomenei.
Vietoj epilogo
Skaitydami šiuos tekstus iš praeities apie abiturientų vargus galime palyginti juos su dabartiniais. Ar pasikeitė jaunimas per šimtmetį? Ir tuomet, ir dabar jie jaudinasi, džiaugiasi, taip pat nerimauja, verkia ir strykčioja iš laimės.
Taip pat svarbu juos palaikyti už rankos, būti tuo „geruoju piešimo mokytoju Ulrich“ sunkią minutę.
Besimokydami mokykloje paprastai nesureikšminame akimirkų, praleistų klasėse. Šis tarpsnis vertingu tampa tuomet, kai į jį pažvelgiame po kurio laiko, įvertiname šį laikotarpį suaugusiojo akimis. Tuomet su dėkingumu prisimename visus, palydėjusius į gyvenimą. Mokykloje formuojamas žmogus, kuris vėliau tampa daugiabriauniu brangakmeniu arba – nedėdamas pastangų tobulėjimui – pilku akmenėliu…
„Tokios tolimos atrodo tos gražios dienos. Jos buvo pilnos atradimų tik Herderio mokyklos dėka.“ Lai šie Giunterio Šojaus žodžiai dabartinių gimnazijos abiturientų sieloje ataidi iš praeities ir paskatina būti vertais garbingos mokyklos vardo.