Keturias kartas (senelius, tėvus, vaikus ir anūkus) subūręs „Verdainės“ folkloro ansamblis, pasak jo narių, – kaip namai, kuriuose kiekvienas jų užauga ir subręsta. Prieš pat Žolinę kraštiečiams dovanodami koncertą, ansambliečiai džiugiai Šilutei priminė, kad savo miestą jie garsina jau 25-erius metus.
„Be jūsų – žiūrovų ir verdainiečių – nebūtų ir manęs, ir šio brandaus jubiliejaus būnant kartu“, – dėkingumo žodžius kiekvienam į koncertą atėjusiajam siuntė ansamblio vadovė Regina Jokubaitytė. Ir tuoj ji šmaikščiai prie kolektyvo kvietė prisijungti naujus narius, tikindama, kad šokiai „Verdainėje“ – tai geriausia nemokama kalanetika Šilutėje: intensyviai patrepsėjus, paprakaitavus, kaip mat galima tapti lengvu kaip pūkas.
Pradžia – be instrumentų ir drabužių
Jubiliejinio koncerto programą verdainiečiai pradėjo grįždami į praeitį: prisimindami pirmuosius kolektyvo veiklos metus, vėlesnes keliones, koncertus, apdovanojimus. Mintimis atsigręžti atgal padėjo atrinktų nuotraukų skaidrės ir vadovės vaizdingi komentarai apie 1990 m. Dainų šventę, kaip „Verdainė“ mokė kitus švęsti, kokie jauni, gražūs veidai nuotraukose, o ypač – „kokia graži mergelikė vadovė buvo!“.
Susirinkusieji žvelgė ir į džiaugsmingas akimirkas iš 1997 metų Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ apdovanojimų, kur taip pagerbtas buvo pirmasis saviveiklinis kolektyvas rajone, o 2007 m. ansambliečių veidus puošė plačios šypsenos, nes šie rankose laikė „Aukso paukštę“.
Nukeliaudama į ansamblio kūrimo metus, Regina džiaugėsi, kad „Verdainė“ 1988 m. gimė kartu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, kuomet dainomis budo visa Lietuva. „Neturėjome nei instrumentų, nei rūbų, niekas nepamokė, kaip tą kostiumą užsidėti. Visko reikėjo mokytis patiems, tačiau išmokus ir nenutrūkus veiklai džiaugiuosi, kad mano žmonės po darbų nedrybso prie televizoriaus – jie ateina šokti, dainuoti, groti, geros energijos pasikrauti“, – prie savęs glausdama ansambliečius ir graudindamasi iš laimės kalbėjo vadovė.
Be narių – tuštuma širdyje
Žvelgiant į nuotraukas kai kurie vyresnieji verdainiečiai su nostalgija žvelgė į veidus tų, kurie jau iškeliavę anapilin. Amžinojo poilsio atgulė Birutė Vrubliauskienė, Alfonsas Kulpis, Adolfas Nausėda, Jolita Mikolaitienė, Juozas Judžentis, Alfonsas Lomsargis ir visuomet padėdavęs bičiulis Mintaras Smelevičius.
Verdainiečiai koncerto metu vienas kitam į rankas perdavė liepsnele rusenančią žvakę, parodydami, kad mirusių narių atminimas gyvas jų širdyse.
Vadovė prisipažino, kad ji lengvai prisiriša prie savo narių. Todėl būna sunku, kai ne tik į amžinąjį poilsį senuosius šokėjus, dainininkus tenka išlydėti, bet ir užaugusius vaikus į gyvenimą paleisti. Tuomet, pasak R.Jokubaitytės, jos širdyje – tuštuma.
Tačiau liūdesį dėl išvykusių vaikų tuoj pakeičia džiaugsmas, nes, kiek teko pastebėti per ansamblio gyvavimo metus, buvę nariai savo laisvalaikio namų nepamiršta. Ir jubiliejinio koncerto dieną po visų darbų iš įvairių Lietuvos miestų jie su gėlėmis skubėjo pasveikinti savo vadovės.
R.Jokubaitytė nepraleido progos pakalbinti į koncertą susirinkusiuosius – gal kas nors savo vaiko nedrįsta atvesti į „Verdainę“, gal kas nors pats norėtų turiningesnio laisvalaikio?
Ji gyrė savo kolektyvo narius, kokie jie atsakingi ir darbštūs: net per vasaros atostogas mokyklinukai dirba. „Tėveliai, jei dar savo vaikų neatvedėte į „Verdainę“, pagalvokite. Mes čia vaikus darbštumo mokome, gražiai auklėjame ir augame visi kartu“, – tikino ji.
O vyresniuosius kviesdama prisijungti prie kolektyvo ji teigė, kad šio folkloro ansamblio šokiai – geriausia kalanetika Šilutėje: „lankstumo įgyji, šokdamas paprakaituoji ir tampi lengvu kaip pūkas!“.
Vadovė pralenkė svajonę
Pasveikinti „Verdainės“ su brandžiu jubiliejumi atvyko ne tik buvę ansambliečiai, bet ir Savivaldybės atstovai, folkloro kolektyvai. R.Jokubaitytė ant scenos sveikinimo žodžius tarti lipusių kolegų ansambliečių lengvai nepaleido: „Sutarkime, kad pasveikinę bent vieną dainą kiekvienas būtinai atliksite!“. Ir kaip gi su jubiliate nesutiksi?..
Ant scenos pasirodžius „Dainoriams“ iš Inkaklių, Regina prisipažino, kad šis kolektyvas, 1980 m. vadovaujamas Leono Bartkaus, buvo jos įkvėpimas. Būtent juos išgirdusi ir ansamblio veiklą sekusi, moteris svajojo, kad ir jai reikėtų Šilutėje susirasti žmonių bei padaryti kažką panašaus kaip p. Leonas.
Tačiau dabar „Dainoriai“ neslėpė, kad Regina su savo verdainiečiais jau seniai juos aplenkė. Tad inkakliškiai ansambliečių prašė, kad kas nors kuo greičiau ją pakeistų, nes „Dainoriai“ mielai vadovę priimtų pas save.
Rajono savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Ambrozaitis prisipažino lenkiantis galvą prieš ansambliečius. Mat, pasak jo, verdainiečiai viską daro dėl savęs, trykšta nuoširdumu ir tai matosi iš jų buvimo scenoje. O scenoje jie – kaip brandūs 25-mečiai – viską daro subalansuotai. Taip pat R.Ambrozaitis pasvarstė, ar daug, ar mažai yra tie prabėgę 25 metai? „Tai lygiai tiek pat, kiek aš gyvenu Šilutėje. O man atrodo, kad gyvenu jau labai seniai“, – atviravo jis.
Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė folkloro kolektyvą sulygino su namu, tad vadovei ji palinkėjo ir toliau sėkmingai ne remontuoti, bet ir statyti šiuos dvasios namus šilutiškiams.
Savivaldybės atstovai verdainiečiams perdavė merės Daivos Žebelienės padėkos raštus „Už liaudies muzikos tradicijų puoselėjimą ir Šilutės krašto reprezentavimą“. Tik mažiesiems ansambliečiams per klaidą pritrūko raštų, tačiau nuliūsti jie nespėjo. Mat, R.Ambrozaitis ir V.Griškevičienė prieš visą publiką prižadėjo, kad mažieji padėkos raštus atsiimti turės merės kabinete.
Pasibaigus jubiliejiniam koncertui, ant scenos nusidriekė ilga eilė žiūrovų, norinčių pasveikinti vadovę bei artimuosius. Kiekvienas prie savęs spaudė gėlių puokštes ir laukė, kada galės ištarti nuoširdžius sveikinimo žodžius.