Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą parankinių irštva – Šilutėje? Taip.
Ir tai – ne žurnalistinė antis. Traksėdžiai. Sodų bendrija, Klevų takas… Tik dabar, šilutiški, išgirdai?..
Pamario krašte Putino propagandos aktyvas, Rusijos politikos šlovintojai lizdą suko jau seniai, o jį krauti ir tinklą plėsti, manau, padėjo ir politikuojantys Šilutės verslininkai.
Jaruškevičius finansiškai rėmė agitacinio „Būkime vieningi” laikraštėlio leidybą (tai pats viešai pripažino „Pamaryje” koresp. V.Vilkui), o Jurjonas garsųjį veikėją Titorenko nesibodėjo vežiotis netgi į ES pinigais remiamų pamario krašto bendruomenių susirinkimus.
Pav. 2013 08 26 d. Rusnės seniūnijoje bendruomenės „Nemuno sala” rengtame projektiniame renginyje pranešimus „Skalūnų dujos – grėsmė Pamariui” skaitė šios srities kvazižinovai – Pempiškių bendruomenės „Želvesys” narys Jurjonas ir kintiškis Titorenko.
Tai pastarasis veikėjas dabar prokuratūros įtariamas organizacijos, nukreiptos prieš mūsų šalies saugumą, kūrimu, dėl to atliktos kratos jo namuose, taip pat ir Šilutės spaustuvėje, kuri „kepė” tą propagandinį jovalą.
Bet „Nemuno sala” šiais „autoritetais” tikėjo? ES paramą projekto įgyvendinimui ji gavo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Techninė pagalba” veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas”.
Štai ir gimė mums visiems panosėje „nacionalinis kaimo tinklas” – su proklamacijomis prieš mūsų šalies narystę NATO ir ES, prieš šalies vadovę pagal Rusijos propagandos nukaltą kurpalį, su niekinančiais mus visus (neva „okupuotus”) užrašais ant Šilutės, Kintų, Vilkyškių namų sienų, dėl kurių – gėda.
Rusijos agitpropai – „Būkime vieningi” laikraščio leidėjai ir platintojai pirmą kartą viešai pasirodė Šilutėje mitinge 2013 lapkričio 28-ąją, kai į Vilnių rinkosi ES šalių viršūnės spręsti dėl Ukrainos siekio išsivaduoti iš Rusijos įtakos zonos.
Tada Titorenko bruko visiems į mitingą susirinkusiems šilutiškiams savo laikraštpalaikį, pilną paniekos mūsų šaliai ir jos pasirinktai vystymosi strategijai, taip pat ir dėl Ukrainos (nes Rusijos neatsiklausė), o vietos politikai – lyg būtų akli ir kurti. Apsimetė, kad nemato, kas vyksta centrinėje mieto aikštėje, o tuometinė merė, kurią neva „ginti” atėjo Rusijos propagandistų šutvė, nepasakė viešai „Stop, tokios paramos man nereikia”.
Buvo koktu stebėti, po to skaityti, kaip informacinio karo „putleriai” lieja tulžį dėl to, kad buvo Šilutėje demaskuoti. Adas, pamenu, žurnalistę gėdino – kad dėl lito kito „tiesos” nemato…
Tai buvo prieš 1,5 metų. Ačiū Dievui, pagaliau prokurorai pajudino pirštą. Jei būtų atsimerkę anksčiau, organizacijos kamuolys nebūtų taip plačiai Vakarų Lietuvoje susivyniojęs. Dabar jis savo mastais ir „cementovke” pranoksta Vilnių, Kauną, Šaulius…
Budėkim dėl Tėvynės, ji viena.