Į pratybas susirinkę kariškiai atviri: „Karo grėsmė reali, priešas – už durų“

kariu mokymai_vadasSpygliuota viela aptverta karinės technikos ir ginkluotų kariškių pilna teritorija, į kurią net ir iš anksto suderinus įleidžiama tik nuodugniai patikrinus dokumentus bei pakvietus vadą, o išleidžiama tik peržiūrėjus visus fotografuotus kadrus. Tai – ne istorinio filmo scenarijus, o šiandiena… Žemaičių Naumiestyje. Mat čia 3 dienas vyko Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės pratybos – štabų mokymai.

Tie, kam tomis dienomis pavyko pabendrautisu rinktinės vadovybe, namo grįžo nebe tokiomis ramiomis širdimis, kaip nuvažiuodami, nes dar akivaizdžiau įsitikino, jog ginkluoto konflikto grėsmė su didžiuoju mūsų šalies kaimynu, kurio visiškoje pašonėje yra Šilutė, kasdien tampa vis  realesnė… Tai ne gąsdinimai. Tai informacija, kuria be užuolankų kariuomenės vadai dalijasi su mūsų skaitytojais.

Grėsmė – reali

Žemaičių apygardos rinktinės štabas yra įsikūręs Klaipėdoje, o pratybas nuolat rengia visame Žemaitijos regione, nes ši rinktinė atsakinga už visą Žemaitijos kraštą. Tiksliau – už teritorinės gynybos organizavimą šiame regione. Šilutė šįkart pasirinkta dėl to, kad esame išskirtinai arti ir NATO aljanso, ir Europos Sąjungos sienos – toje vietoje, nuo kurios karinio konflikto atveju ir prasidėtų gynyba.

„Ar jau taip atvirai kalbate apie karo grėsmę?.. Ar  grėsmė išties tokia akivaizdi, kad turėtume gąsdinti savo skaitytojus?..“ – netikėdami savo ausimis klausiame rinktinės vado, pulkininko leitenanto Aristido Gerasimavičiaus.

Išgirstame neguodžiantį atsakymą: grėsmė tikrai kasdien vis didėja ir kalbėti apie tai reikia garsiai. Ne tik kalbėti – būtina ruoštis ginti savo valstybę.
kariu mokymai_modeliuoja
Todėl apie 100 kariškių tris dienas buvo įsikūrę Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio skyriaus patalpose ir čia mokėsi, laikydamiesi moto: „Ruoškis mūšiui taip, kaip tu kariautum“.

Štabų mokymai – operacijų planavimas

Kai priartėję prie pratybų teritorijos, saugomos kariškių, užuodžiame lauko virtuvės kvapus, susidaro įspūdis, jog ir šįkart greičiausiai smagiai pabendrausime su savanoriais, kaip įprasta švenčių metu, kur jie verda kareivišką košę ir vaišina visus, užsukančius į jų palapinę.

Bet šįkart nuojauta apgauna: automatu ginkluotas slepiamųjų spalvų šalmu galvą pridengęs kareivis paprašo asmens dokumento ir netrumpai jį tyrinėja. Tada paprašo palaukti, kol bus iškviesti rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Aristidas Gerasimavičius bei Civilių ir karių bendradarbiavimo skyriaus specialistas Aringas Švedas.

Tik lydimi šių vadų jau netrukdomai patenkame į teritoriją, kalbiname ginkluotus, bet į pokalbį visai nenoriai besileidžiančius vyrus, ir net gauname leidimą kai ką fotografuoti.

Lauko virtuvėlėje tuo metu garuoja katilai, nes, pasak lydinčių vadų, net ir karo sąlygomis kariai privalo kartą per dieną gauti karšto maisto.

Dar sovietmečiu statytos mokyklos didžiulėje salėje karių nedaug, jų buvimą daugiausia rodo pasieniais išrikiuotos maskuojamųjų spalvų kuprinės bei kitokia kariška atributika.

„Čia mes miegosime“, – sako A.Gerasimavičius.

„Šalta“, – net nusipurtome nuo minties miegoti ledinėje patalpoje.

„Nebus šalta“, – į emocijas nesileidžia palydovas.

Kur kas daugiau jaunų vyrų ir keletas merginų susibūrę mažesnėse patalpose. Dauguma prie žemėlapių ir kompiuterių ekranų palinkusių kariškių nė galvų nepasuka atėjusiųjų pusėn. Dalis jų – apsaugą užtikrinantys savanoriai, bet dauguma – kariai profesionalai, planuojantys gynybines operacijas.

„Štabų mokymai – tai operacijų planavimas, o ne tiesioginiai kovinių veiksmų mokymai“, – paaiškina rinktinės vadas. Tampa aišku, jog šliaužiojančių per purvą ir besislapstančių už krūmų karių čia nepamatysime.

Tačiau išeinant į mus ne taip ramiai reaguoja sargybiniai – net lydint vadams, be užuolankų užstoja kelią ir pareikalauja duoti patikrinti fotoaparatą.

Priešas – šalia durų

kariu mokymai_sautuvasPo pokalbio su rinktinės vadu A.Gerasimavičiumi reikalavimas patikrinti fotoaparatą nebestebina. „Visi matome, ką Rusija išdarinėja, kaip žudo civilius gyventojus Sirijoje, kur plaukia jų kariniai laivai, demonstruodami „raumenis“, ir kaip sėkmingai vykdyta „iskanderių“ (raketų „Iskander“) dislokacija Kaliningrado srityje. Tai neleidžia abejoti: priešas – šalia durų, ir negalime užmerkti akių“, – ramiu balsu, tačiau labai įtikinamai kalba vadas A.Gerasimavičius.

Anot jo, daugelis Lietuvos gyventojų vis dar turi iliuziją, kad Rusijai iš Lietuvos nieko nereikia. Tačiau šimtametė didžiosios kaimynės patirtis rodo ką kita: Rusija niekada negyveno nebūdama agresore ir neieškodama priešų. Negyvena ir dabar.
Pastarųjų metų tyrimai kelia dar didesnį nerimą – Lietuva patenka į pirmąjį Rusijos įvardijamų priešų dešimtuką. To dešimtuko priekyje, anot A.Gerasimavičiaus, ilgus metus buvo mūsų kaimynai estai, o pastaraisiais metais juos pakeitė JAV.

Todėl vadas sveikina visų mūsų šalies politinių partijų siekį, kad 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto būtų skiriama krašto apsaugai (kaip ir visose NATO šalyse). Šiuo metu Lietuvoje 2017 metams numatyta krašto apsaugai skirti 1,8 proc., ir tai sudaro 723 milijonus eurų.

Ginti Tėvynę – kiekvieno pareiga

Taigi gyvename pasienyje, kur pirmiausia būtų užfiksuota, jei priešas kirstų mūsų šalies sieną. Tada nedelsiant būtų skelbiama karo padėtis visoje šalyje, o Žemaičių rinktinė pradėtų gynybos veiksmus. Tie veiksmai seniai sudėlioti ir suplanuoti.

Bet nereikia manyti, kad ir pratybų metu kariškiai dirba pagal tą patį parengtą gynybos planą. Ne, jie ginti valstybę treniruojasi pagal išgalvotą, bet realioms grėsmėms artimą scenarijų.

„Kariškiai žino, ką turės daryti. O kaip reikėtų elgtis visiems mums, išgirdus, kad priešas peržengė valstybės sieną?“, – kyla klausimas.

A.Gerasimavičius sako, jog Krašto apsaugos ministerija yra išleidusi brošiūrą „Ką daryti karo metu?“, kurioje aprašyti visi tokiu atveju būtini veiksmai.

Prezidentei paskelbus karo padėtį bus steigiami mobilizaciniai punktai, į kuriuos bus nukreipiami civiliai, norintys pasipriešinti agresoriui. Mobilizacinio amžiaus – 18-55 metų – vyrai ir moterys, atlikę privalomąją tarnybą, bus kviečiami atvykti į tuos punktus.

Informacija apie tokius punktus bus skelbiama per radiją, televiziją ir mobiliojo ryšio priemones. Civiliai gyventojai saugiais keliais bus nukreipiami pasitraukti iš konflikto zonos.

„Žinoma, jei jūs bijote judėti, galite likti savo gyvenamojoje vietoje, tačiau tokiu atveju jums patiems teks ir atsakomybė dėl savo gyvybių“, – įspėja rinktinės vadas.

Jis primena, kad ir pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje -įtvirtinta kiekvieno piliečio pareiga ginti savo valstybę, todėl prisidėti prie ginkluoto pasipriešinimo turėtų kiekvienas vyras ir moteris.

Apsispręsti turime kiekvienas

A.Gerasimavičius pabrėžia, kad Krašto apsaugos savanorių pajėgos visada yra pasirengusios priimti norinčius mokytis ir treniruotis ginklu ginti Tėvynę.

Net jei tam neturite daug laiko, ir negalite tapti šauktiniu, Žemaitijoje yra 8 kuopos, kuriose vyksta karių savanorių rengimas.

Šilutėje – tai 305-oji kuopa, kuriai vadovauja vyr. leitenantas Eugenijus Andriulionis. Tad kiekvienas šilutiškis gali kreiptis tiesiogiai į kuopą.

Tiesa, pretendentai bus patikrinti, ar neturi ryšių su kriminaliniu pasauliu, kitų šalių ginkluotosiomis pajėgomis, ar nebuvo teisti. Jei atitiks visus reikalavimus, baigę 3 savaičių bazinį kario savanorio įgūdžių kursą ir davę priesaiką Lietuvai, galės tapti kariais savanoriais.

Tokie savanoriai, anot A.Gerasimavičiaus, bus visaverčiai kuopos nariai. Kuopa formuoja kolektyvinius priešo stabdymo veiksmus. Šis metas yra tas, kuomet kiekvienas suaugęs žmogus turi pagalvoti ir apsispręsti, ką jis darys, jei prasidės karinis konfliktas. Reikia nepamiršti senos patarlės, jog vienas lauke – ne karys.

Išlydėdamas vadas pacituoja prasmingus žodžius – 3-iosios rinktinės kovos šūkį, išsiuvinėtą jos kovinėje vėliavoje: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“.

Daugiau nuotraukų „Facebook“ albume.