Kad būti socialiai remtinu šiandienos Lietuvoje labai apsimoka, seniai žinoma tiesa. Ne mažiau žinoma ir tai, kad prižiūrime ir tausojame tik savą turtą, o dėl to, kuris ne visai savas, et, negi kvaršinsi galvą?..
Tokios mintys galvon lenda bendraujant su Tilžės gatvės kai kurių mažųjų parduotuvėlių šeimininkais, kurie kelia opią problemą: socialiai remtinos šeimos, apsigyvenusios Savivaldybės suteiktuose socialiniuose būstuose, absoliučiai nevertina jiems skirto turto.
Šilutiškiai mano, kad tokių būstų nuomininkus labiau kontroliuoti turėtų Savivaldybė – juk jai irgi turi rūpėti, kad nuomininkai saugotų už mokesčių mokėtojų pinigus nupirktą visuomenės turtą, o ne nugyventų jį nepataisomai.
Būstu rūpinasi ne visi
Senuose namuose Tilžės gatvėje mažų parduotuvėlių – ne viena. Be to, tuose namuose yra daugybė ir privatizuotų, ir Savivaldybei priklausančių butų bei juose gyvenančių šeimų.
Taigi būna, jog viename namelyje glaudžiasi lyg ir trys kategorijos šeimininkų: verslininkai, butų savininkai ir savojo būsto taip ir neužgyvenę socialiai remtinieji.
Atitinkamas yra ir visų kategorijų požiūris į turtą: jį tausoti ir remontuoti rūpi tik tikriesiems savininkams ir parduotuvėlių šeimininkams…
Vieno šių namų bendrasavininkiai – prekybininkai, visada sąžiningai mokantys visus mokesčius, smarkiai nustebo, kai sužinojo, jog namo sąskaitoje yra… minus 2000 litų.
Kur išgaravo kas mėnesį renkami pinigai? – sunerimo žmonės.
Sąskaitą „ištirpdo“ netvarkingieji
Pašnekovai pabrėžia, kad jokių pretenzijų nei Savivaldybei, nei namus administruojančiai „Šilutės būsto“ bendrovei jie neturi.
Pasikalbėję su „Šilutės būsto“ darbuotojais, žmonės sužinojo, jog kai kurie namo gyventojai ne kartą kvietė avarinę tarnybą, kai užkimšo kanalizacijos vamzdynus, o kiekvienas toks iškvietimas atsieina kelis šimtus litų.
Kviečiant avarines tarnybas ir ištirpo pinigėliai, kuriuos būtų galima panaudoti, pavyzdžiui, stogo ar lietvamzdžių remontui.
Atsainaus požiūrio į savo būstą pavyzdžių – apstu.
Vidiniame namo kieme lauko durys prieš kelerius metus pakeistos iš namo gyventojų sukauptų pinigų ir vienos verslininkės sąskaitos, tačiau abejos durys dabar jau taip sulaužytos ir supjaustytos, kad net nebeužsidaro…
Ne paslaptis, kad spustelėjus šalčiams gyventojai neretai šaukiasi ir vandentiekininkų pagalbos, nes užšąla vandentiekio vamzdžiai, kuriuos kai kurios šeimos tiesiog tingi apšiltinti. Viena laimė, anot pašnekovų, kad bent „Šilutės vandenys“ už vamzdžių atšildymą pinigų kol kas neima…
Taupyti ragina visus
„Būtų teisinga, kad socialiai remtinos šeimos, kurios nuomojasi būstus iš Savivaldybės, bent minimaliai prisidėtų prie namo tvarkymo, o ne tik tirpdytų bendrus pinigus“, – mano pokalbio iniciatoriai.
Jie domėjosi situacija kituose rajonuose ir sužinojo, kad kai kurios savivaldybės reguliariai tikrina, kaip tvarkosi socialiniuose būstuose gyvenantys tautiečiai. Jei pastebi, kad jie būstus apleidžia, nugyvena, imasi priemonių – gyventojai raginami tvarkytis, o jei raginimas nepadeda, jie net iškeldinami.
„Tad gal ir mūsų Savivaldybė galėtų įpareigoti socialinių būstų gyventojus prisidėti prie bendro turto išsaugojimo: priversti bent paprasčiausiais tapetais sienas išklijuoti, groteles prie krosnies prikalti ar atvirus laidus izoliuoti. Juk Savivaldybė tuos butus suremontuoja iš biudžeto, tai yra – visų mūsų kišenės, todėl turi nuomininkų pareikalauti juos tinkamai prižiūrėti“, – svarsto pašnekovai.
Jie ragina ir socialinių būstų gyventojus pagalvoti apie tai, kad taupyti reikia visiems – neleisti šilumos vėjais, nepilti bet ko į kanalizacijos vamzdynus, dažniau patiems pajudinti pirštą, o ne kviesti avarines tarnybas. Jei visi taupytų, visi ir turtingesni būtų, jaukiau, gražiau gyventų.
Dažniausiai remontą užkrauna Savivaldybei
Tai ar galėtų Savivaldybė labiau kontroliuoti socialinių būstų gyventojus? – klausiame Savivaldybės Ūkio skyriaus vedėjo Sigito Šepučio.
„Pagal galimybes taip ir darome“, – atsako jis. Ir pasakoja, jog socialinių butų nuomos sutartys yra tipinės, patvirtintos Vyriausybės, tad savivaldybės nelabai gali jas keisti. Jose numatyta, kad didesnius remontus atlieka, pavyzdžiui, krosnis stato savininkas – Savivaldybė, o bendrojo naudojimo objektus (stogus, laiptines) tvarko administratorius – „Šilutės būstas“ iš gyventojų sukauptų eksploatacinių mokesčių.
Savivaldybė renka nuomą iš savųjų nuomininkų ir proporcingai turimų būstų plotui prisideda prie visų namo bendro naudojimo objektų remonto.
Nuomininkai įpareigoti atlikti tik kosmetinius buto remontus, tačiau neretai, pasak S.Šepučio, net tų kosmetinių jie nesugeba padaryti.
Kai kurie gyventojai prašo Savivaldybės net smulkių remontų, bet Savivaldybė padeda ne visiems: tikrinama situacija, padėti stengiamasi šeimoms su vaikais, neįgaliesiems, ypač vargingai gyvenantiems žmonėms.
Štai kad ir vienos nuomininkės prašymo Savivaldybei ištrauka: „Auginu du vaikus, pinigų neturiu, o pradėjo strigti durų užraktas. Prašau jį sutvarkyti“.
Šiai pareiškėjai atsakyta, kad durų užraktų tvarkymas – pačių nuomininkų reikalas.
Ir kalvė būna švaresnė…
Ūkio skyriaus specialistė Nijolė Grigonienė dažnai važinėja ir po kaimus, ir po Šilutę, lankydama socialinių būstų gyventojus. Ką ji pamato? „Kartais ir ūkininko kalvė būna švaresnė, nei mes randame gyvenančius žmones, grindys būna metus nemačiusios šluotos, o užuolaidos gal ir 20 metų neplautos“, – atvirauja S.Šeputis. Bet, anot jo, toks jau tų žmonių gyvenimo būdas ir Savivaldybė jo nepakeis.
Žinoma, pastebėjus, kad žmogus specialiai gadina patalpas, jį galima būtų iškeldinti, kaip ir tais atvejais, kai juo labai skundžiasi kaimynai arba susikaupia skolos už butą.
Ne paslaptis, kad kai kurių socialinių būstų gyventojai vengia atsiskaityti ir su Savivaldybe, ir su komunalinių paslaugų teikėjais.
„Būna, kad ir į teismą kreipiamės, yra ir iškeldintų“, – sako vedėjas.
Gyvena, kol butą visiškai nugyvena
Lolytės, Bikavėnų, Vabalų, Kiškių, Katyčių ir kitus kaimus vardija N.Grigonienė, prisimindama vietas, kur tik per vieną savaitę lankė socialinių būstų gyventojus. Specialistė pasakoja, kad tie žmonės gyvena taip skurdžiai, jog tikrai ne visi turi iš ko remontuoti butus.
„Darbų kaime nėra. Jei pakviečia koks ūkininkas bulves kasti, karves pamelžti – jau gerai. Ir tuos darbus kartais tik už pavalgymą žmonės dirba. Dar uogas renka, grybauja, pašalpas gauna – taip ir verčiasi skurdžiausiai gyvenantieji“, – pasakoja ji.
Tačiau yra ir tokių, kurie turi daugiau pajamų ir stengiasi tvarkytis. Tokios šeimos, žiūrėk, kartais ir visus langus socialiniame bute pakeičia, kambarius tapetais išklijuoja.
Socialinių butų nuomininkai nuolat keičiasi. Būna atvejų, kad butas visai nugyvenamas, o kai jo nusidėvėjimas viršija 60 proc., Savivaldybė jį parduoda, mat remontuoti tokio būsto nebeapsimoka.
Aišku, apleistą griuveną Savivaldybė įkainoja labai pigiai. Pirkti siūlo ir tuo metu jame gyvenantiems žmonėms, bet išgali ne visi.