„Esu gyva savo anūkų ir proanūkių meile. Jų meilė man suteikia jėgų“, – sako 90-ies metų jubiliejų atšventusi juknaitiškė Viva Gaygalas.
Lietuvoje ilgaamžė gyvena jau daugiau kaip 18 metų. Ją iš tolimosios Jakutijos į Lietuvą parsivežė dukra Tatjana, kažkada pamilusi vyrą lietuvį.
Simboliška, kad Šilutės rajono valdžios ir Juknaičių seniūnijos atstovai Vivą sveikino Gedulo ir vilties dienos išvakarėse. Gyvendama Sibire Viva matė daug ištremtų, baržomis plukdomų lietuvių, kurie buvo sušalę, alkani, pavargę. Jiems ji stengėsi padėti, o su kai kuriais ir susibičiuliavo.
Šiltai priėmė sveikinimus
„Myliu, myliu“, – šiltai spausdama rankas ją atvykusius pasveikinti svečius priėmė Viva. Tiek rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, tiek Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys su socialinio darbo organizatore Vita Gečiene pasidžiaugė, kad ilgaamžė gerai atrodo, spinduliuoja energija ir gera nuotaika.
Jos namuose jau buvo visas būrys anūkų ir proanūkių, kurie mylimai Babai, Babulei, tikrąją jos gimtadienio dieną padovanojo puokštę iš devyniasdešimties rožių žiedų.
„Aš labai laimingas žmogus. Praeitais metais sulaukiau ketvirtojo proanūkio, kuris mane jau šaukia Baba. Džiaugiuosi, kad vis mano šeimoje yra labai protingi, išsilavinę, darbštūs ir laimingi. Esu dėkinga Lietuvai, kad galiu gyventi čia“, – pabrėžia Viva.
Senjoros anūkės pasakojo, kad ji iki šiol yra labai šviesaus proto, dar ir dabar labai mėgsta spręsti kryžiažodžius.
Pažino daug lietuvių tremtinių
Viva gimė viename svarbiausių Sibiro miestų – Irkutske. Apie vaikystę ji kalba nenoriai, nes nelengva ji buvo. Šeima mergaitės atsisakė, ją įvaikino geri žmonės. Naujieji tėvai Vivai labai padėjo. Ji baigė technikumą, įgijo buhalterės diplomą. Pagal šią specialybę dirbo visą gyvenimą, 50 metų, buvo pasiekusi aukštų pareigų. „Darbą labai mylėjau ir darbas mane mylėjo“, – sako ji.
Su vyru Vitoldu Viva susipažino jau gyvendama Jakutsko mieste, sulaukė dukros Tatjanos. Šiandien V. Gaygalas turi keturias anūkes – Violetą, Viktoriją, Virgiliją, Patriciją ir keturis proanūkius Mantautę, Meliką, Vitoldą ir Augustą. Ilgaamžė labai didžiuojasi savo šeima, jaučia ir jų meilę.
Kai mirė Vivos vyras, dukra Tatjana, jau Lietuvoje gyvenusi su vyru Stasiu, parsivežė mamą į Lietuvą. „Lietuvoje man patinka, svarbiausia, kad visi šalia“, – apie gyvenimą mūsų šalyje kalba Viva.
Tiesa, lietuvius ilgaamžė pažino dar gerokai anksčiau, nei parsikraustydama į Lietuvą. Sibire Viva dirbo buhaltere įmonėje, užsiimančia iškasenų gavyba. Ten ji ir pažino daugelį mūsų ištremtų tautiečių. „Mačiau kaip lietuvius veždavo baržomis. Iki Uralo kalnų atvažiuoji mašina, o už jų nebėra kelio, reikia dvi savaites plaukti Lenos upe vadinamąja barža. Tie žmonės būdavo tokie sušalę, alkani“, – prisimena Viva.
Jai būdavo gaila tų žmonių, jiems padėdavo kaip tik galėjo. Su kai kuriais lietuviais užsimezgė draugystė. Viena lietuvių šeima, kai jiems suteikė leidimą grįžti į tėvynę, Vivai atsidėkodami padovanojo didelį kilimą. Rusijoje ji tokio negalėjo nusipirkti.