Rugsėjo pirmąją 90 metų jubiliejaus sulaukusiai Pranciškai Pauparienei gyvenimas nepagailėjo sunkumų, tačiau atseikėjo ir gražių dienų. Slaugydama paralyžuotą vyrą, moteris užaugino net 10 vaikų, apgaubdama juos meile ir rūpesčiu.
Dabar garbaus amžiaus mamą slaugo Šilutėje gyvenanti dukra Joana Olchovneva, kuri irgi įsitikinusi, jog nėra nieko geriau, kaip grįžtant iš darbo į namus žinoti, kad juose laukia vienas brangiausių žmonių – mama.
Vyro nelaimė užgrūdino
Šilutėje pas dukrą Joaną Pranciška Pauparienė – jau devinti metai. Iki tol kurį laiką Pranciška su dabar jau mirusiu vyru gyveno pas vieną dukterų Rusijoje, Kaliningrado srities Uljanovo kaime. Dar anksčiau šeima gyvenimą kūrė Vainuto seniūnijoje, vyro tėviškėje Kivyliuose. Tačiau mamai ėmus skųstis sveikata, buvo nuspręsta, kad jiedviem su tėčiu reikalinga priežiūra, todėl tėvelius globoti ėmėsi dukros.
Joana pasakojo, kad jai buvo treji metukai, kada tėtis pasiligojo: kapinėse kasant duobę jį pertraukė smarkus skersvėjis ir to pakako, kad jaunas stiprus vyras kristų į komą. Po ligos tėtis liko kaip nesavas, pusė kūno buvo paralyžuota. Visas namų ūkis, ligonio slauga ir rūpesčiai dėl 10 vaikų ateities krito ant Pranciškos pečių.
„Mama tėtį slaugė net 26 metus. Kai jis prieš dešimtmetį mirė, mamos sveikata ėmė šlubuoti dar labiau. Nusprendėm, kad geriausia būtų ją parsivežti į Lietuvą“, – prisiminė Joana.
Nelengva buvo ir vaikams. Nors mažieji didelio diskomforto nejautė, vyriausiai dukrai po tėvo nelaimės teko palikti mokyklą ir eiti dirbti. Mokslus ji vėliau pabaigė vakarinėje mokykloje. Pamokas praleisti tekdavo ir kitiems vaikams. Jei mama turėdavo išeiti su reikalais, namuose kas nors likdavo su tėčiu.
Nors Pranciškai tekdavo privalomus darbus kolūkyje nudirbti, Joana pamena, kad mama rasdavo laiko ir savo pomėgiams – siuvinėjimui ir mezgimui. Nors greičiausiai tai darydavo ne tik dėl malonumo, o ir būtinybės verčiama. Šeima augino avis, tad Pranciška jas pati ir apkirpdavo, ir siūlus susiverpdavo. Paskui iš jų megzdavo vaikams megztinius, visos atžalos į kūno kultūros pamokas mokykloje eidavo su mamos megztais treningais.
Vestuvių kelti negalėjo
„Gerai pamenu savo tėvelį, labai geras buvo. Ir mama gera, tačiau ją mažai beprisimenu“, – kalbėjo jubiliatė.
Pranciškos tėtis, kaip ir ji, irgi buvo ilgaamžis – sulaukė 95 metų. Mama mirė palyginti anksti – 50-ies. P.Pauparienė įsitikinusi, kad jei ne tremtis ir karo baisumai, mama būtų galėjusi gyventi ilgiau. Tačiau po karo sušlubavo jos sveikata: moteris susirgo skrandžio vėžiu ir visai nebegalėjo valgyti.
„Aš pati karo metu jau mergelka buvau. Pamenu, kai ėjo frontas, su seserimis nuo kareivių slėpėmės tvarte“, – pasakojo P.Pauparienė. Vokiečiai, pasak Pranciškos, buvo geresni nei rusai. Pastarieji, atklydę iki sodybos, griebdavo viską net neklausdami, o vokiečiai elgėsi mandagiau. Jei ko prireikdavo, pirma atsiklausdavo, ar gali pasiimti. Net saldainių vaikams duodavo.
Paklausta apie vestuves, Pranciška pasakojo, kad vyro teko ilgokai laukti – ištekėjo būdama 27 metų. Kad ir kokia graži buvo, banguotas kasas turėjo, visi jaunikiai dairėsi ten, kur didesnį kraitį siūlė. Nors tėvų ūkis buvo nemažas, daug kas buvo išdalinta kraičiui pirmosioms dukterims, o po karo, kai tuokėsi Pranciška, beveik nieko iš turtų ir nebeliko.
Vestuvių pora nekėlė, jose tik jaunikio mama ir jaunosios tėvai dalyvavo. Bėgiojo tais laikais banditai, tad baisu buvo, kad, išvydę didesnį susiėjimą, neužpultų.
Skaniausias maistas – bulvės
„Geros mano mergaitės, ir pacanai geri, ne vagys, ne chuliganai. Myliu visus savo vaikus“, – kalbėjo 10 vaikų, 28 vaikaičių ir 22 provaikaičių „savininkė“.
Vaikai savo mamą irgi myli. Rugsėjo pirmąją į devyniasdešimtmečio šventę suvažiavo visi, net ir tie, kurie Rusijoje gyvena. Tad kai kitą savaitę į namus sugūžėjo gausus būrys sveikintojų iš Savivaldybės – administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis, Socialinės paramos skyriaus vedėja Virginija Paulauskienė ir Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, Pranciška labai nenustebo – tikrąją gimtadienio dieną būta kur kas didesnio šurmulio.
Svečiai iš Savivaldybės domėjosi, kokia yra Pranciškos ilgaamžiškumo paslaptis, ir padarė išvadą, kad svarbiausios ilgo gyvenimo sudedamosios dalys – nelengvas darbas, daug gimdymų ir bulvės, kurias Pranciška mėgsta valgyti kiekvieną dieną.