Sausio 15-ąją 90-ąjį jubiliejų šventė šilutiškis Steponas Papievis. Ilgaamžis daugiau kaip 30 metų dirbo tuometinėje milicijoje, visą gyvenimą nuoširdžiai rūpinosi savo šeima, vaikais. Ir šiandien yra vaikų nepamirštamas bei mylimas.
Su gražiu jubiliejumi jį pasveikino ir Šilutės valdžios atstovai.
Milicijoje – daugiau kaip 30 metų
Steponas gimė tuometiniame Endriejavo valsčiuje, turėjo dvi seseris ir tris brolius. Vėliau jo šeima atsikraustė į Kintų apylinkėse esantį Šturmų kaimą. Kadangi ūkis buvo nemažas, Steponas padėjo tėvams jame darbuotis.
Būdamas 16 metų jis, kartu su broliu, įstojo į Klaipėdos amatų mokyklą, kur mokėsi statybininko amato. Po mokslų broliai gavo siuntimą į Šiaulius, bet tėvelio paraginti, pasiliko žvejoti Kuršių mariose.
Steponas pamena, kad tiek žuvies prigaudydavo, jog nebuvo kur dėti, tad ją pardavinėjo aplinkiniuose kaimuose – Saugose, netoli Švėkšnos. „Vakare grįždavome namo pinigų skaičiuoti“, – prisimena senolis.
Vėliau Steponas mokėsi Kauno milicijos mokykloje, įsidarbino Šilutės milicijoje. Čia išdirbo 32 metus. Šioje tarnyboje būta sunkių akimirkų. Teko patekti į susišaudymą, kai net ir kulka kliudė veidą.
Išėjęs iš milicijos dar 16 metų Steponas dirbo prokuratūroje vairuotoju.
Rūpinosi šeima ir vaikais
1956 metais Steponas vedė Oną, su kuria sulaukė dviejų vaikų – Laimos ir Rimo. Laima šiuo metu gyvena Vokietijoje, o Rimas Anglijoje, tačiau tėčio nepamiršta, kasdien jam skambina, abu grįžo ir į jo jubiliejų. Kai vaikai būna užsienyje, kartą per savaitę pas Steponą užsuka socialinė darbuotoja, kuri padeda senoliui rūpintis buitimi.
Visgi daug pagalbos jam nereikia. Kiekvieną dieną jis pats išsiplauna namų grindis, pietus atveža iš valgyklos. Jo kasdienybę praskaidrina katinas. Laima juokavo, kad kaskart, kai tėveliui paskambina, visų pirma jis papasakoja apie katiną, koks oras už lango, o vėliau aptaria kitas temas.
Su ašaromis akyse dukra prisimena, kad tėtis jai labai daug gyvenime padėjo – tiek rūpinantis sergančiu pirmuoju vyru, tiek vėliau auginant vaikus. Negailėjo nei savo laiko, nei pinigų.
Iš vaikystės tėtį Laima ir Rimas atsimena, kaip labai pareigingą, tvarkingą, griežtą.
„Kai dirbo milicijoje kelnės būdavo taip išlygintos, kad uodas galėdavo per pusę perlinkti, batai visada švarūs. Prie tvarkos spausdavo ir mus vaikus“, – pasakojo jie.