Ilgus metus tarnybiniuose butuose gyvenę valstybės įmonių darbuotojai daug metų turėjo ir teisę juos išsipirkti.
Tačiau pastaraisiais metais galiojantys įstatymai tokios galimybės nebenumato. Štai ir turime situacijas, kai „N“ metų tokiame bute gyvenęs žmogus, atėjus senatvei, turi kraustytis į nežinią…
Pastatus perdavė Valstybės turto fondui
Švėkšnos seniūnijos Jomantų kaime gyvenantis buvęs miškininkas, o dabar ekologinio ūkio šeimininkas Povilas Gumbelevičius turi pagrindo nerimauti. Ūkininkas pasakoja, jog dešimtmetį dirbęs Šilutės urėdijoje, gyveno šiai valstybės įmonei priklausančiuose pastatuose. Tų pastatų – visas ūkis: namas, garažai, sandėliai, medžioklei skirtos patalpos.
Tame pačiame tarnybiniame bute miškininkas liko gyventi ir po to, kai 2007-aisiais išėjo į pensiją. Vis tikėjosi, kad galės iš urėdijos nusipirkti visą ūkį, tad tvarkyti tuos reikalus pradėjo dar 2008-aisiais. Bet bėgo metai, o pageidaujamo Šilutės urėdijos sprendimo vis nebuvo.
„Kodėl taip nejuda reikalai?“ – nerimavo P.Gumbelevičius. Ūkininko nerimą stiprino ir tai, kad urėdas Stepas Bairašauskas nesiskubino raštu atsakyti į jam pateiktus užklausimus.
Pagaliau šiemet, rugpjūčio pabaigoje, Šilutėje apsilankė VĮ Valstybės turto fondo atstovai. Jie apžiūrėjo ne tik Jomantuose stovinčius urėdijos pastatus, bet ir kitus šiai įstaigai priklausančius statinius, kuriuos pastaroji nori perduoti Valstybės turto fondui. Tuomet urėdas ir atsakymą buvusiam miškininkui parengė.
Jame informuojama, kad Jomantuose esantį gyvenamąjį namą, didelį garažą, du sandėlius Generalinė urėdija perduoda Valstybės turto fondui, sau pasilikdama tik vieną gamybinį pastatą, kuris dar bus reikalingas urėdijai.
Perdavimo procedūroms pasibaigus, dabartinis šių pastatų gyventojas P.Gumbelevičius vienodomis teisėmis su kitais piliečiais galės dalyvauti šio nekilnojamojo turto įsigijimo procedūrose.
Kaip bebūtų gaila, 16 metų čia gyvenantis ūkininkas neturi pirmumo teisės pirkti šiuos pastatus, Generalinė urėdija taip pat neturi teisės parduoti jam norimo įsigyti, bet iki šiol valstybei priklausančio turto.
Tad dabar nuomos sutartį turintis P.Gumbelevičius gali toliau gyventi ūkyje, kol jį perėmęs Valstybės turto fondas jį parduos. Jei ūkininkas jį nusipirks, tai galės gyventi ir toliau.
Situaciją aiškino telefonu
Ūkininkas kaltina urėdą trukdymu privatizuoti sodybą ir vilkinimu, neatsakant jam raštu per Vyriausybės nustatytą laiką – 21 dieną.
S.Bairašauskas atitaria, jog iki tol negalėjo jam atsakyti raštu, nes nežinojo, ką atsakyti. Be to, jiedu, kaip buvę kolegos, ne kartą kalbėjęsi telefonu, situacija buvusi miškininkui paaiškinta.
Beje, dar 2010-ųjų metų pabaigoje P.Gumbelevičiui išsiųstame rašte S.Bairašauskas rašo, jog jis turįs teisę įsigyti nuomojamą būstą įstatymo nustatyta tvarka už kainą, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.
Dar anksčiau svarstyta ir galimybė visą ūkį perduoti Savivaldybei, kuri vėliau galėtų jame įkurti socialinius būstus. Bet ir šis sprendimas P.Gumbelevičiui nebuvo priimtinas, nes jis suprato, jog negalėtų pretenduoti į tokį būstą. Jis toli gražu nėra socialiai remtinas: atvirkščiai, gauna gerą pensiją ir dar ūkininkauja. Tad jis būtų iškeldintas.
Anot S.Bairašausko, urėdija pirmiausia tvarkė būtent šių pastatų dokumentus, bet tas procesas ilgai trunka – per savaitę ar mėnesį niekas neįvyksta.
Nebežino, kaip gyventi toliau
P.Gumbelevičius guodžiasi, kad pastatai seni, stogų šiferis sulūžęs, lyja per juos kiaurai, kad durys suklypusios.
Bet S.Bairašauskas atremia, jog ne kas kitas, tik jis pats tuose pastatuose ir gyvena antrą dešimtmetį. „Tai negi urėdija dėl to kalta? Reikėjo taisyti stogus ir duris, o ne skėsčioti rankomis ir leisti griūti toliau“, – argumentuoja jis.
„Gyvenant lyg ir ne savo namuose, juos remontuoti rankos nekyla, ypač kai taip trukdoma juos privatizuoti“, – taip sako P.Gumbelevičius. Ir prisipažįsta nebežinantis, kaip gyventi toliau, nes bet kada gali tekti palikti namus, kuriuose kurtasi pusantro dešimtmečio.
„Jau viskas parengta privatizavimui. Nemanau, kad kas nors skubės pagriebti tą namą atokiame Jomantų kaime. Pirk ir gyvenk“, – savąją tiesą P.Gumbelevičiui dėsto urėdas.
Buvęs miškininkas sunerimęs, mat dabar, anot jo, net prispaudus ligai privalo gyventi vienas – kas gi eis gyventi kartu tokiomis neapibrėžtomis sąlygomis?
Įstatymai pasikeitė
„Pagal dabar galiojančius teisės aktus ir patvirtintą „Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašą“, pasibaigus sutarties laikui arba tarnybai įmonėje žmogus privalo išsikelti“, – situaciją komentuoja Savivaldybės Juridinio skyriaus vyriausioji specialistė Živilė Targonskienė, tvarkanti visus su tarnybiniais būstais susijusius reikalus.
Pasak specialistės, tokia tvarka, kad daugiau kaip 10 metų pragyvenę ir į pensiją išėję darbuotojai tampa nuolatiniais nuomininkais, panaikinta nuo 2001-ųjų metų.
Tiesa, įstatymai numato keletą sąlygų, kurioms esant žmogui turi būti suteiktas kitas gyvenamasis plotas: tai atvejai, kai tarnybinės patalpos griaunamos, remontuojamos arba keičiama jų paskirtis.
Ar žmogus turėjo būti įspėtas prieš perduodat statinius Valstybės turto fondui? Pasak Ž.Targonskienės, tik tuo atveju, jei tokia galimybė buvo numatyta nuomininko ir įmonės sutartyje.
Savivaldybės anksčiau turėjo teisę keisti joms priklausančių patalpų paskirtį, tad jei minėtieji pastatai būtų buvę perduoti į Savivaldybės balansą, jie tikrai galėjo tapti kad ir socialiniais būstais.
Kas tuomet lauktų tų patalpų gyventojų? Jie, jei atitiktų numatytas sąlygas, būtų įrašyti į bet kurią eilę socialiniam butui gauti.
P.Gumbelevičius išties neturi pirmumo teisės pirkti minėtus pastatus. Tačiau manant, kad yra pažeistos teisės, specialistė pataria žmogui kreiptis į teismą, mat teismai turi teisę pratęsti tarnybinių patalpų nuomos sutartis net tada, kai žmogus nebedirba buvusioje darbovietėje. Tokių atvejų yra buvę.