Istorinė atmintis liudija sukilimo atgarsius ir Švėkšnoje

Prabėgo 190 metų nuo 1831 metų sukilimo, kuris paveiktas to meto revoliucinių judėjimų Prancūzijoje ir Belgijoje atspindėjo Lietuvos ir Lenkijos patriotinių jėgų kovą prieš carinės Rusijos imperijos politinio ir visuomeninio gyvenimo suvaržymus bei siekį išsivaduoti ir atkurti Abiejų Tautų Respublikos valstybingumą.
Ant Parakaunyčios kalno tebeauganti sena obelis tikrai galėtų daug papasakoti apie minimus įvykius.

1831-ųjų pavasarį bajorijai, valstiečiams ir miestelėnams metus iššūkį reakcingiausiai caro Nikolajaus I valdomai Rusijai, padriki, audringai prasidėję įvykiai Žemaitijoje, peraugo į organizuotą sukilimą.
Švėkšna, kaip paribio miestelis, taipogi buvo paliestas 1831 – ųjų metų sukilimo įvykių. Norisi prisiminti istorinę atmintį liudijančius šio sukilimo atgarsius Švėkšnoje.

Tuo metu Švėkšnos centre jau gyveno 643 valstiečių šeimos. Netrukus po grafo Vilhelmo Pliaterio mirties (1793), į Švėkšną atvyko pirmoji rusų įgula – Pskovo dragūnų pulko eskadronas. Rusai krašte savivaliavo, už nieką nemokėjo. Rusų okupacijos metu Švėkšna tapo nedideliu pasienio miesteliu. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, Švėkšnoje buvo užpulti rusų valdininkai ir pasienio sargybos, kurios stipriai ir nesipriešino: sieną nuo Jurbarko iki Palangos saugojo tik 600 senyvų husarų raitelių. 1831 m. kovo 26 d. jie buvo nuginkluoti, išskyrus 200 sargybinių, kurie perėjo Prūsų pusėn. Prieš atsitraukiant į Prūsiją, Švėkšnoje, vadinamojoje Parakaunyčioje, trumpam buvo apsistojęs sukilimo vadas generolas Pranciškus Rolandas. Istoriniuose šaltiniuose nerasta duomenų apie rusų kariuomenės represijas Švėkšnoje. Matyt, vietiniams gyventojams susidorojimų pavyko išvengti.

Apie to meto įvykius lakoniškai prisimenama ir Alicijos Rugytės monografijoje „Švėkšna“, Čikaga, 1974.

„Užėjo 1831 sukilimo metai. Švėkšniškiai sukilime dalyvavo ir Švėkšnos vardas minimas šio sukilimo istorijoje.

… liepos 14 d. buvo Švėkšnoje sustojęs ir vienas veikliausių sukilimo generolų – P. Rolandas. Jis su savo kariuomene norėjo prasimušti Lenkijon ir iš Švėkšnos nužygiavo į pietus. <…> Teko dar girdėti senų prisiminimų apie sukilimo kariuomenės stovyklavimą Švėkšnoje, už miestelio, prie taip vadinamos Parakaunyčios, už dvaro pievų prie kelio į Aisėnus… Tuo metu ten dar buvo tvenkinys ir per jo siauresnę dalį buvo tiltas ant polių. Tuo būdu sukilėliai turėjo savo stovyklai gerą priedangą nuo rusų ir atrodo, kad tie prisiminimai yra teisingi“.

Išsamioje Felikso Sliesoriūno 1831 metų sukilimo studijoje, „1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje“, Vilnius, 1974, sukilimo vaizdas piešiamas kur kas sodresnis.

Raseinių paviete prasidėjęs sukilimas greitai išplinta visoje Lietuvoje. Suformuoti lietuviškieji sukilėlių kariniai daliniai puldinėja miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdo pašto komunikacijoms.

1831-ųjų birželio pradžioje į Lietuvą įžengia sukilusios Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas. Jam vadovauja brigados generolas Antanas Gelgaudas. Netrukus sukilimo vadovybė jį patvirtina vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje. Atskiriems daliniams, kuriuose buvo nemažai lietuvių karininkų ir puskarininkių, vadovauja generolai Dezideras Chlapovskis (Dezydery Chlapowski), Henrikas Dembinskis (Henryk Dembinski) ir Pranciškus Rolandas (Franciszek Rohland). Gen. A. Gelgaudo kariuomenė, patyrusi pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių pamažu traukiasi Prūsijos Karalystės link.
Liepos 9 d. Kuršėnuose įvykusiame sukilėlių vyriausiojo štabo posėdyje priimamas nutarimas trauktis į Prūsiją, sudėti ginklus ir pradėti sukilėlių kariuomenės internavimą.

„Liepos 14 d. vakare K. Kroicas su daliniu atžygiavo į Veiviržėnus. Iš čia jis pasiuntė per parlamentarą P. Rolandui laišką, siūlydamas pasiduoti, bet P. Rolandas pasiūlymą atmetė ir skubėjo toliau į Švėkšną, dar tikėdamas prasiveržti į Augustavo vaivadiją. Pailsėję tik keletą valandų, sukilėliai išžygiavo į Naumiestį.

Liepos 14 d. K. Kroicas paėmęs ulonų ir kazokų pulkus, nuskubėjo iš Veiviržėnų į Švėkšną. <…> I. Delingshauzenas su daliniu nužygiavo į Švėkšną. K. Kroicas, pasiekęs Švėkšną, rado sugriautą tiltą per Švėkšnos upelį ir Verzilino kazokų pulką. K. Kroicas paliepė Ofenbergo ulonų pulko 4 eskadronams perbristi upelį ir pasivyti sukilėlius“.

Nors sukilimas pasibaigė pralaimėjimu, tačiau tai nepalaužė tikėjimo, kad kada nors pavyks išsivaduoti ir atkurti valstybingumą.

Įvykiams aprimus, Pliateriai ėmė tvarkyti Švėkšną: buvo pagerinta ūkininkų būklė, pastatytas vandens malūnas Vilkėne, įrengtas tvenkinys, pasodinti Vilkėno ir Švėkšnos parkai, įrengtas žvėrynas.

Įdomu tai, kad ant Parakaunyčios kalno tebeauga sena sena obelis, tikėtina, kad ji tikrai galėtų būti šių įvykių liudytoja. Bet medžio neprakalbinsi, o jei prakalbėtų, daug papasakotų. Ši obelis įspūdinga pavasarį, kai apsipila žiedais.

E. Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus pirmininkė Ona Norkutė pagal istorinę medžiagą yra parengusi žygio „1831 – ųjų metų sukilėlių takais“ aprašymą ir maršrutą. Žygio maršrutas prasidedantis kaimyniniame Klaipėdos rajone – etnografinėse XIX – XX a. gražiai prižiūrimose Kisinių kapinėse, kuriose palaidotas vienas iš 1831 m. sukilimo vadų – generolas A. Gedgaudas (1792-1831), tęsiamas ir užbaigiamas Švėkšnoje, aplankant Parakaunyčios kalną ir tiltą, kurį sugriovė sukilėliai, ties Vilkėnu.

Žygio organizatorė O. Norkutė tikina, kad šio žygio prasmė – ugdyti jaunimui meilę Tėvynei. Tėvynę turime suvokti kaip idėją, o už idėją verta žūti. Tik Tėvynė, įsisąmoninta kaip idėja, gali suteikti žmogui dvasinį nušvitimą. Tėvynėje – idėjoje slypi dvasinės žmogaus galios: moralumas, meilė, ištikimybė, pasiaukojimas. Prasmingiausias pavyzdys – 1831 m. sukilimo dalyvės, nacionalinės didvyrės, šio sukilimo simbolio, Emilijos Pliaterytės (1806-1831) gyvenimas – likimo lemtas būti trumpu, bet prasmingu. Net praėjus keliems šimtmečiams nuo jos gimimo, šį vardą pagarbiai taria ne vienos tautos žmonės.