„Nors vieną mažą lempikę įsukit…“, – melste meldžia Šilutės senajame Šilokarčemos kvartale, palei uostą, gyvenantys žmonės. Meldžia jau nebe pirmi metai, bet nieko neišmeldžia – kaip griuvinėjo tamsiais vakarais duobėtu grindiniu žengdami, kaip tamsoje taškė balas, nes jų tiesiog neįmanoma pamatyti, taip ir toliau griuvinėja ir taško.
Taip vargti jiems, deja, teks dar ne vienerius metus, mat elektros tiekimo paslauga šiame miesto kvartale baigėsi (koks neįtikėtinas sutapimas) kaip tik tuomet, kai buvo rekonstruojamos elektros tiekimo linijos ir nutiesti požeminiai elektros kabeliai…
Šviesos nebėra jau seniai
Turgaus, Žuvų, Uosto gatvėse stovi kelios dešimtys namų, kuriuose gyvena šimtai šilutiškių. Vienos šeimos – jau vyresnės, kitos – dar mažus vaikus auginančios.
Šiame miesto rajone asfalto dangos nėra – čia esančiose gatvėse ir aikštėje išaugotas istorinis akmenų grindinys. O jame – ne viena dešimtis didesnių ir mažesnių duobių. Vienos nedidukės – tokios, kad tamsoje įlipęs bėdos turėsi nebent tik tiek, kad koją išsisuksi, o kitos tokios, kad palijus tikrais ežerais tampa.
Aišku, nei kojos klaipytųsi, nei ežerai baisūs būtų, jei tamsiu paros metu, vietos gyventojų žodžiais tariant, „nors viena maža lempikė šviestų“. Bet ji nešviečia jau nežinia kiek metų.
Tiesa, kažkada švietė – stovėjo čia stulpas su „lempike“, dar viena lempa aikštę nušviesdavo nuo privataus sandėlio, kuriame šiuo metu nepasiturintiems gyventojams dalijami maisto produktų paketai. Tačiau privatininkas išsikėlė (iš jo paslaugą sandėlyje dabar laikyti maisto produktus perka Savivaldybė), tad visai suprantama, kad ir už lempos visam kvartalui teikiamą šviesą savininkas mokėti nebenori, ir „lempikę“ išsuko.
Šlapia, slidu ir baisu
Šio kvartalo gyventojai ypač nerimaudavo, kai žiemą aklinoje tamsoje rytais į mokyklas išleisdavo vaikus. O ir patiems nesaldu. Štai ponia Laima šmaikščiai prisimena vieną pastarųjų lietingų vakarų, kai skubėdama išpuolė į lauką pažiūrėti, kuriam iš kaimynų prireikė pagalbos. Nors, regis, gerai žinojo, kas dedasi jos kieme ir gatvėje, bet tamsoje pliaukštelėjo tiesiai į balą taip, kad net akys purslais apteko…
„O ką kalbėti apie tuos, kas mintinai nežino visų mūsų „ežerų“ išsidėstymo vietų?“ – klausia Laima.
Tamsoje tyko ne tik šie pavojai, bet ir baimė, kad kas per pakaušį nevožteltų. Todėl šių metų sausį Laima vėl beldėsi į kaimynų duris ir rinko šviesos pasiilgusiųjų parašus. Surinko 23. Sako, būtų ir daugiau surinkusi, tik ne visus namuose rado, o antrą kartą nėjo. Su tais parašais Laima (toli gražu nebe pirmą kartą) nudrožė į Šilutės seniūniją.
Visų gerove besirūpinanti Laima sako iki tol jau ne kartą ir ne du girdėjusi seniūno Raimondo Steponkaus patikinimus: „Žiūrėsim, spręsim, derinsim…“ Tą girdėjo ne tik ji, bet ir seniūnijoje apsilankiusi mokyklinio amžiaus vaikų tėvų delegacija.
Bet metai bėga, o situacija nekinta.
Šviesa – dar toli
„Ir greit nekis“, – gyventojų nenuramina seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas. Jis sakė bandęs vesti derybas su Savivaldybės administracijos vadovais, bet paaiškėjo, kad pačiu geriausiu atveju bent minimalios švieselės šio kvartalo gyventojai gali tikėtis tik kitų metų antrajame pusmetyje. Mat tikimasi, kad tada jau bus pradėtas įgyvendinti „Šilokarčemos“ kvartalo rekonstrukcijos projektas, kuris šiuo metu rengiamas.
Pradėjus dirbti konkursą laimėjusiems rangovams, jų žadama prašyti elektros tinklų įrengimo darbus atlikti pirmiausia. Aišku, jei tai bus techniškai įmanoma.
Pakabinti šviestuvo bent prie jau minėto sandėlio seniūnija irgi negali, nes neturi ten savo abonento.
„Šiuo metu nėra jokios galimybės padėti tiems žmonėms, juo labiau kad tai – saugoma urbanistinė teritorija, kurion be leidimo ir kastuvo įbesti negalima“, – sakė A.Ivanauskas.
Seniūnija padės tik tiek, kad pavasarį užpils pačias didžiausias aikštės duobes.