Tuomet, kai reikia modernizuoti ūkį, įsigyti gyvulių, išsiversti be paskolos gali tik retas šalies ūkininkas.
Neišsivertė ir Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Laugalių kaime gyvenantis jaunasis ūkininkas Dovydas Lengvinas, lėšų trūko ir technikai, ir galvijų bandai plėsti.
Šiandien ekologinį mėsinių galvijų ūkį turintis D.Lengvinas sako, jog kol yra galimybė gauti įvairią paramą ūkiui, jis ūkininkauti gimtinėje pataria visiems savo bendraamžiams.
Trys vyrai pasidalijo ūkio sritis
Laugaliuose gyvenanti Lengvinų šeima ūkininkauja jau daugybę metų. Šeimos galva Elmutas Lengvinas prisimena, kad daugiau ar mažiau galvijų laikęs dar tada, kai vaikai tik augo. O sūnūs Dovydas ir Paulius skuba antrinti, jog tai, be kita ko, buvusi labai gera jų auklėjimo priemonė.
„Kai kiti bendraamžiai šėlo diskotekose, mes nemažai energijos išliedavome dirbdami ūkio darbus. O ilgainiui taip prisirišome prie gyvulių, kad norėjosi ir ilgiau su jais pabūti“, – linksmai pasakoja abu broliai.
Tačiau dabar svarbiausiu šeimos ūkininku yra vadinamas miškininko profesiją jau įgijęs Dovydas, mat kaip tik jis ėmėsi ir pagrindinių ūkininkavimo darbų.
Tuo tarpu Paulius Kaune, A.Stulginskio universitete, dar kremta žemės ūkio ekonomikos mokslus, o kartu dirba smulkia žemės ūkio technika bei pagalbinėmis priemonėmis prekiaujančioje įmonėje. Todėl, kaip pats sako, jis sužino daugiau naujovių ir saviškiams jas pirmasis praneša.
Tėčiui Elmutui sūnūs paliko buhalterinius ir įvairiausius projektinius reikalus.
Pienininkystę metė, ėmėsi mėsininkystės
Šiuo metu šeimos tvartuose stovi apie 70 galvijų: trys dešimtys melžiamų karvių, likusieji – metų ir dvejų metų prieaugliai. Jautukai – kelių veislių, bet daugiausia – sementalių ir šarolė. Bet jie nėra grynaveisliai, mat patys ūkininkai juos užsiaugino iš savo pieninių galvijų.
Šeima dirba apie 100 hektarų žemės, iš kurios dalis yra nuomojama. Joje augina tik tuos pašarus ir grūdus, kurių reikia savo ūkiui. Tik šienainio ir šieno lieka ir pardavimui.
„Pienininkystė šiandien yra ne tik nepelninga, bet tiesiog nuostolinga žemės ūkio šaka“, – sako Dovydas. Ir dėsto tai įrodančius skaičius. Štai pernai žiemą už litrą pieno supirkėjai šiai šeimai mokėjo apytikriai po 1,10 lito, pavasarį kainos krito iki 0,80 Lt, vėliau – 0,70 Lt, o netrukus mokėta tik po 0,56 lito.
Tuo tarpu ES remiamose programose dalyvavę ūkininkai kartu su išmokomis gavo ir solidžius reikalavimus. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, gyvūnų gerovės prižiūrėtojai, Nacionalinė mokėjimų agentūra, aplinkosaugos specialistai – šie ir kiti tikrintojai nuolat užsuka ir į laugališkių ūkį.
Neilgai trukus ūkininkai pamatė, jog įvykdyti jų visų reikalavimų nebeįmanoma dėl tos pačios priežasties – jie negauna planuotų pajamų.
„Dėl pieno kainų kritimo pernai patyrėme išties didelių nuostolių. Todėl ir nutariau mesti pienininkystę ir imtis mėsinių galvijų auginimo“, – neslepia D.Lengvinas.
Investicijų reikia, bet iš kur jas paimti?
Todėl Dovydas numatė kitą ūkio kryptį – ekologinį mėsinių galvijų ūkį. Viena priežasčių, dėl kurios pasirinko būtent šią kryptį, ta, kad ir išmokos ekologiniam ūkiui skiriamos didesnės.
Ūkininkas jau pradėjo prekiauti savo užauginta jautiena, pirkėjai ją pasiima tiesiai iš skerdyklos.
Galvijininkystę vystyti nutaręs vaikinas pirmiausia nutarė įsigyti gerų veislinių galvijų, reikėjo ir daugiau technikos. Tačiau tam savų lėšų nepakako, o bankai su jaunuoju ūkininku irgi kalbėtis dar nenorėjo.
Palaikymą prieš porą metų rado Šilutės kredito unijoje – ji sutiko suteikti 100 tūkstančių litų vartojimo kreditą.
Tiesa, taip greit, kaip planavo – per metus, grąžinti paskolos D.Lengvinui nepavyko. Vėl – dėl tų pačių kainų kritimo. Dabar jis džiaugiasi bent tuo, kad šiandien pieno supirkimo kainos jam jau neberūpi.
Netrukus vaikinas planuoja pirkti grynaveislį bulių. „Norint plėsti ūkį ir jį modernizuoti reikia didelių investicijų, o iš kur jas paimti, kad produkcijos supirkimo kainos krenta kas mėnesį?“ – svarsto jaunasis ūkininkas.
Jo įsitikinimu, ūkininkaujant verta orientuotis į vieną kurią kryptį, todėl ir jis ketina mažinti tų darbų, nuo kurių tiesiogiai nepriklauso buliukų augimas. Pavyzdžiui, sės tik tiek pašarų, kiek reikia jo ūkiui, o apie pardavimus nebegalvos. „Reikia siekti kuo greičiau išauginti galvijus, tada ir mėsos savikaina bus mažesnė“, – sako jis.
Dovydas stengiasi ieškoti naujovių, išbandyti ir įsigyti moderniausios žemės ūkio technikos. Tai vis todėl, kad ūkyje reikėtų kuo mažiau rankų darbo, o tuo pačiu atlikusį laiką būtų galima skirti savišvietai ir įdomesniam laisvalaikiui.
Savo pasirinkto kelio teisingumu jis neabejoja. „Kol galima gauti paramą, visiems patariu ūkininkauti, nes bent jau sau ir savo šeimai darbo vietas gali susikurti kiekvienas“, – sako D.Lengvinas.