Kasdien apgaubti ligonį šiluma, dovanoti jam savo šypseną, gėrį, sielą šildančią meilę, globą ir rūpestį – tai slaugytojų darbą pasirinkusių moterų kasdienybė.
Gegužės 12-ąją savo profesinę šventę šventė viso pasaulio slaugytojai, o kartu su jais – ir Šilutės ligoninės 108 slaugytojų kolektyvas.
„Sveikatos šaltinis“ šįkart ieškojo ne ilgamečių, o jauniausių slaugytojų, mat kaip tik tokios specialistės šiandien dažniausiai palieka Lietuvą. Ir radome. Tokias, kurios dievina savo darbą, jaučiasi sėdinčios savose rogėse, mokosi ir tobulėja. Bet, deja, irgi neatmeta emigracijos galimybės. Nes kad ir kiek padėkų už savo darbą sulaukia, negali būti sočios vien jomis…
Kalbėjomės su Vidaus ligų skyriuje dirbančia Egle LUKOŠIŪTE bei operacinės anesteziste Jolita DIRGĖLIENE ir jas pristačiusia ligoninės slaugos administratore Birute JURJONIENE.
Įdarbintų dar kelias slaugytojas
Gausų slaugytojų būrį pristatanti ligoninės slaugos administratorė B.Jurjonienė sako, jog jokios ypatingos šventės slaugytojų dienos proga įstaigoje šiemet nebuvo. Viena seniausių Lietuvoje Šilutės ligoninė ruošiasi birželį švęsti 125 metų jubiliejų, tuomet ir planuojamas visų darbuotojų pagerbimas.
Administratorė pasidžiaugia, kad didelio viduriniosios grandies personalo trūkumo ligoninėje dar nėra. Tačiau jaunų, ką tik mokslus baigusių specialisčių čia jau keleri metai nebesulaukiama. Ji žino, kad vienus absolventus pavilioja galimybės dirbti didžiųjų miestų ligoninėse, kur ir perspektyvos tobulėti platesnės, ir darbas, nors ir sudėtingesnis, bet įdomesnis. Kitų tiesiog nevilioja provincija.
Žinoma, ir Šilutei aktuali ir bendra Lietuvos problema: daug jaunų žmonių išvyksta į užsienį, kur jų darbas apmokamas kelis kartus brangiau. Ir iš Šilutės ligoninės išvyko ne viena slaugytoja, neslėpdama, kur ir kodėl važiuoja.
„Nors nuolat ieškome slaugytojų, skelbiame apie galimybes pas mus dirbti, nors merginos atvažiuoja atlikti praktiką, bet pastaruosius kelerius metus naujų slaugytojų neturime“, – sako B.Jurjonienė.
Dėl šių priežasčių Šilutės ligoninės slaugytojų kolektyvas, anot pašnekovės, yra vyresnio amžiaus ir beveik nesikeičiantis, čia dirba Šilutėje jau šaknis įleidusi karta.
Pati B.Jurjonienė rugpjūtį minės 35 metų slaugytojos darbo sukaktį, o visam slaugytojų būriui ji vadovauja nuo 1990-ųjų.
Būna, kad atėjusios jaunos specialistės prašosi darbo poliklinikoje, nes ten lengviau: nereikia nuolat prižiūrėti sergančių žmonių, nereikia budėti naktimis, o atlygis už darbą – toks pat. Pasitaikė, kad slaugytojos paprašė pervesti į kurį kitą skyrių. Bet B.Jurjonienė neprisimena, kad per jos darbo praktiką su slaugytoja būtų tekę atsisveikinti dėl to, kad prastai dirbo ar turėjo žalingų įpročių.
Šiuo metu ligoninė galėtų įdarbinti dar dvi – tris slaugytojas. Jų labiausia reikėtų operacinėje ir Reanimacijos skyriuje.
Gyvenimo kryptį pakeitė padirbėjusi ligoninėje
Būtent Reanimacijos skyriaus slaugytojų gretas netrukus papildys šiuo metu Vidaus ligų skyriuje dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Eglė Lukošiūtė. Ji pastaruoju metu žinių ir patirties semiasi didžiosiose uostamiesčio ligoninėse.
Eglė žino, kad tuomet jai bus ne tik sunkiau, bet ir, jos žodžiais tariant, įdomiau. Juo labiau kad Reanimacijoje ji nebus naujokė, jai čia jau teko dirbti.
Anot Eglės, medicinoje ji atsidūrė „labai labai atsitiktinai“ -po to, kai krimsdama visai kitus mokslus, trumpai padirbėjo slaugytojos padėjėja. Tada ir suprato, kad galimybė padėti žmogui, juo rūpintis, yra jos sritis. Ir nutarė keisti gyvenimo kryptį.
Eglė sako, kad būna visokių dienų – ir labai lengvų, smagių, ir sunkesnių. Ir naktinis darbas kartais išvargina, ir ligonių yra visokių, neretai – kaprizingų. Bet ji stengiasi kiekvieną nuraminti, paguosti. Ir tikrai žino, kad tokia jos paskirtis šioje žemėje, kad niekur kitur geriau ji nesijaustų. Labiausiai todėl, kad gali bendrauti su žmonėmis ir nereikia „tvarkyti popierių“.
Šilutėje augusi, bet kurį laiką Klaipėdoje gyvenusi ir dirbusi Eglė prieš porą metų sugrįžo į gimtinę dėl šeimyninių aplinkybių. Šiandien ji sako dar nesvarstanti išvykimo iš šalies galimybės, bet neatmeta minties, jog kada nors apie tai pradės galvoti.
Rado svajonių darbą
Operacinėje besidarbuojanti Jolita Dirgėlienė – irgi šilutiškė, ir taip pat jaučiasi pataikiusi į savo vietą. Dar baigdama mokyklą apsilankė ligoninėje ir pamačiusi operacinę suprato, jog tai – ta vieta, kur ji nori dirbti, o anestezijos slaugytoja – jos sritis.
Nors po studijų turėjo pasiūlymų likti Klaipėdoje, rinkosi gimtąją Šilutę.
Jolita irgi nesako, kad lengva. Kiekviena operacija ir kiekviena narkozė – vis nauja situacija, vis kitas ir todėl kitaip reaguojantis žmogaus organizmas. Todėl medikai niekada nežino, kaip į narkozę sureaguos ligonis. Jie niekada neatmeta galimybės, jog iš pirmo žvilgsnio visai paprasta intervencija gali baigtis netikėtomis komplikacijomis, ir medikams operacinėje vietoje pusvalandžio teks praleisti kelias valandas ar net pusdienį.
„Tai – ekstremalus darbas, bet jis labiausiai tinka mano charakteriui. Dirbti prie popierių ar skyriuje būtų ne man“, – sako dokumentų tvarkymo nemėgstanti moteris.
Dar vienas Jolitos darbo niuansas tas, kad pacientai niekada neatpažįsta jos gatvėje. Juk prie jų moteris lenkiasi jau užsidėjusi medicininę kaukę.
Ir nors darbą operacinėje Jolita vadina savo svajonių darbu, ji atvirai sako neatmetanti galimybės ieškoti geresnių variantų. Anot jaunos moters, tai ji darys vien dėl atlyginimo.
Viską atperka paciento padėka
„Tas darbas tikrai yra vertas didesnio atlygio ir turėtų būti labiau vertinamas. Dabar gi 4-5 metus mokslus krimtusiam žmogui už jį atlyginama taip pat, kaip ir tam, kuris nieko nesimokęs ramiai plauna grindis ir nesuka sau galvos dėl didžiulės atsakomybės“, – sako Eglė ir Jolita.
„Kas maloniausia jų darbe?“ – klausiame abiejų slaugytojų.
Abi ir atsako vienodai: „Sveikstančio paciento šypsena, pasveikusiojo padėkos žodžiai, lengvumas sieloje, kuomet po budėjimo namo išeini žinodama, kad padėjai žmogui, kad viskas pavyko, kad nebuvo skaudžių nelaimių“. Šie dalykai atperka ir nemigo naktis, ir nuovargį.