Joninių šventė Švėkšnos seniūnijos Gedminaičių kaime tikrai daug pastangų reikalaujantis projektas, mat Ingritos ir Arvydo Riterių noras nustebinti šventės dalyvius naujais sumanymais nemažėja. Jie, kartu su Švėkšnos neįgaliųjų draugijos aktyvu, stengiasi padaryti kuo gražesnę ir turiningesnę šventę savo išpuoselėtoje sodyboje.
Kvietė Jonines švęsti kartu
Vasaros saulėgrįža – birželio 21-oji diena, astronominės vasaros pradžia, ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Po vasaros saulėgrįžos praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, Rasos arba Kupolinės.
Kaip ir kasmet, Švėkšnos neįgalieji kvietė Jonines švęsti kartu: pinti vainikus, pašokti ir padainuoti, paskanauti žolelių arbatos, pašokinėti per laužą, pasidžiaugti ugnies fakyrų šou, pagerbti varduvininkus ir pasmaližiauti pačios sodybos šeimininkės Ingritos iškeptu, čia pat šventės metu, šakočiu!
Šventę ir visus dalyvius palaimino bei draugijos narių bendruomeniškumu pasidžiaugė evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas, o varduves švenčiančius Jonus ir Rasą, ąžuolo vainikais padabino.
Viešnia, klaipėdietė Helena, priminė Joninių nakties magiją bei kvietė visus burtis prie aukuro ir atlikti magiškas ugnies apeigas.
Kol moterys pynė vainikėlius, o vyrai žuvienę virė, mažieji šventės dalyviai taip pat smagiai pramogavo: lėktuvėlį skraidino, milžiniškus muilo burbulus leido, ant smėlio piešė ir saldainius iš dangaus krintančius gaudė, kuriuos švėkšniškis skrajūnas iš parasparnio mėtė. Šventės dalyvius linksmino ir muzikinę dainų pynę dovanojo švėkšniškiai muzikantai – Vytautas Raibys ir Arvydas Eidukis.
Ieškojo paparčio žiedo
Vakaro sutemoms laukus apglėbus, šventės dalyviai patraukė paslaptingu laumių – raganų taku, šventės veiksmas trumpam persikėlė atokiau nuo sodybos – prie Joninių laužo.
Artėjant vidurnakčiui, šventės dalyviai gėrėjosi muzikos, ugnies fakyrų ir degančių šiaudinių skulptūrų šou.
Vainikų pynimas ir jų leidimas į vandenį – tai dar viena nepamiršta tradicija, be kurios Joninės neįsivaizduojamos. Juk senovės lietuviai tikėjo, kad jei vainikas gražiai plaukia niekur neužkliūdamas, jo pynėjas gyvens linksmą ir lengvą gyvenimą. Draugijos moterys nupynė visą šimtą vainikų ir paleido į vandenį, taip primindamos, kad Lietuva šiemet švenčia šimtąjį gimtadienį.
Pati sakraliausia, neorganizuota apeiga – paparčio žiedo ieškojimas. Laimė surasti paparčio žiedą, nusišypsojo pačiam mažiausiam šventės dalyviui, kuris šventėje dalyvavo kartu su tėveliais, sese dvyne ir seneliais.
Joninės turi daugybę gamtiško sakralumo ir gausą apeigų, nors laiko tėkmė keičia šventės formą, bet smagu, jog Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nariai žino, ką ir kaip švenčia, o pasirinka šventės forma, pateisina jų ir šventėje dalyvaujančiųjų lūkesčius – norą būti ir švęsti kartu.
