Rugpjūčio 14-ąją buvo metai, kai Amžinybėn iškeliavo Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos Mikelandželu vadinamas skulptorius Stanislovas KUZMA, pamariškiams labiausiai žinomas dėl Juknaičių gyvenvietę puošiančių išskirtinių skulptūrų.
Rugpjūčio 16-ąją į Juknaičius įsuko jo šeimos nariai – žmona keramikė Lida, sūnus skulptorius Algirdas, dukra Gabija. Juos pasikvietė Juknaičių bendruomenės nariai, sumanę prasmingai pažymėti skulptoriaus S.Kuzmos mirties metines – restauruoti jo kelių dešimtmečių senumo jau yrančius kūrinius.
Visą savaitę Juknaičiuose pokšėjo kirvukai ir skraidė skiedros – čia dirbo ne tik svečiai, bet jiems talkino ir vietos staliai, mokytojai, gabiausi mokiniai. O bendro darbo rezultatas – naujam gyvenimui prikelti jo darbai iš naujo papuošė gyvenvietę.
Šeimos pareiga būti čia
„Juknaičiai pakeitė mano gyvenimą. Gražiausias mano gyvenimo tarpsnis liko ten“, – yra sakęs S.Kuzma. Šios gyvenvientės parke žymus menininkas paliko išskirtinius kūrinius, kai kurie iš jų jau seniai tapo Juknaičių simboliais.
S.Kuzmos kūryba puošia visą pasaulį, o juknaitiškiai gali didžiuotis, kad pirmojoje ir kol kas vienintelėje Lietuvoje gyvenvietėje – parke gali vaikščioti tarp šio žymaus menininko skulptūrų.
Gyvenvietės simboliu laikoma skulptūra „Žirgas ir sakalas“, pavaizduota ir Juknaičių herbe. Juknaičius puošia darbai „Eglė ir Žilvinas“, „Motinystė“, „Giliukas“, „Liepsna“, „Šv. Ona ir Marija“, o prie pagrindinės mokyklos stovinti „Jaunystė“ tapo mokyklos simboliu. Šie darbai gyvenvietei suteikė išskirtinumo ir tapo nebeatsiejama jos dalimi.
2009 m. Juknaičiai įtraukti į Kultūros paveldo objektų registrą kaip vietovė su urbanistinėmis, architektūrinėmis, želdynų, dailės, kraštovaizdžio vertingosiomis savybėmis. Tai ne tik dėl išskirtinio jos landšafto, kurį kūrė architektai Rūta ir Alfonsas Kiškiai, bet ir dėl organiškai į tą nepakartojamą landšaftą įsiliejančių S.Kuzmos meno kūrinių.
S.Kuzmos atvykimo į Juknaičius kaltininku laikomas tuometinis tarybinio ūkio direktorius, gyvenvietės statybos iniciatorius Zigmantas Dokšas. Būtent jis 1976-aisiais pakvietė menininką su šeima atvykti kurti į kaimą.
„Čia praleidome ketverius metus, Vilniuje tuomet buvome tik svečiai. Tai dabar tiesiog pareiga būti čia, kai restauruojami Stanislovo darbai“, – pirmadienį sakė jo našlė Lida Kuzmienė.
Idėja – išsaugoti skulptūras
„S.Kuzmos skulptūrų atgimimas Juknaičiuose“, – taip savo projektą pavadino asociacija „Juknaičių bendruomenė“ ir pateikusi jį asociacijai „Lamatos žemė“ gavo 25 tūkstančių litų finansavimą.
Projekto idėja – kiek įmanoma užkonservuoti ir išsaugoti esančias skulptūras, kad jos nebeirtų ir išliktų. Todėl ir sumanyta surengti simpoziumą – edukacinį seminarą, kurio metu medžio meistrai ir skulptoriai atliktų medinių skulptūrų atstatymo ir konservavimo darbus.
Be to, vietos bednruomenei bus surengti edukaciniai – informaciniai mokymai, supažindinantys jos narius su medžio drožyba, tokių dirbinių saugojimo metodais. Bus parengtas skaitmeninis archyvas apie S.Kuzmos palikimą Juknaičiuose.
„Jaunystė“ restauruota, „Krokodilas“ atkurtas
Projekto iniciatorius Alvidas Šimelionis pasakoja, jog pirmieji žymaus skulptoriaus S.Kuzmos darbai Juknaičiuose pastatyti 1976-aisiais. Tai buvo „Motinystė“ ir bene 5 metrų ilgio „Žaidimų suolas“, vietinių dar „Krokodilu“ pramintas. Pastarasis buvo ir pirmasis sunykęs kūrinys, tad jį teko atkurti iš naujo pagal brėžinius ir nuotraukas.
Šis suolas davė mintį apie kitų menininko darbų restauraciją, nes bėgantis laikas joms stipriai pakenkė: suskilo ir sutrūnijo medis, daugeliui skulptūrų trūksta vienos ar kelių detalių.
Visgi S.Kuzmos sūnus 40-metis Algirdas pastebėjo, jog tėvo palikimas išsilaikė išskirtinai gerai, ir tai pirmiausia pačių juknaitiškių nuopelnas. „Stebina, kad 30 ir daugiau metų praėjo, o jokių vandalizmo aktų prieš tas skulptūras nebuvo. Reiškia, žmonės vertina tai, ką turi“, – sakė jis.
Abu su mama jie prisiminė, kaip kažkas iš juknaitiškių net į Vilnių jiems atvežė nulūžusią Žilvino skulptūros ranką. Ją jiedu atsigabeno į Juknaičius, o čia sužinojo, jog skulptūra jau suremontuota. Juknaitiškiai irgi tvirtino, kad projektu „siekia neleisti sunykti kultūriniam paveldui, kuris būtinas žmogaus dvasiniam gyvenimui, jo sėslumui, prisirišimui prie gimtųjų vietų.
Sutvarkytos skulptūros bus pristatomos kaip turistinis objektas“.
Neseniai Violetos ir Alvido Šimelionių kieme atgulė iš Pagėgių girininkijos atgabentas ąžuolas, o prie jo palinko ne tik skulptoriaus sūnus A.Kuzma. Jam talkino vietos pedagogas Edmundas Naujokas, Dailės akademijos Telšių fakulteto skulptūros specialybės studentai Mindaugas Tenys ir Dovilė Bumbulytė.
O šalia mokyklos vyrai „gydė“ „Jaunystę“, kuri buvo pastatyta 1983 m. ir jau sulaukusi visai kritinės būklės. Ją restauruojant technologijų mokytojui Romualdui Useliui talkino stalius Alius Vaitkus, būsimieji dešimtokai Martynas Vyšniauskas ir Antanas Skirmantas, seniūnijos darbininkai. Naujai atgimusi „Jaunystė“ ketvirtadienį stojo įpraston vieton.
Ne visoms skulptūroms reikia tokio didelio remonto. Pasak A.Šimelionio, kai kurias reikės tik impregnuoti, yra ir tokių, kurias jau anksčiau sutvarkė seniūnija. Bet jis neabejoja, kad priežiūros meno kūriniams reikės ir ateityje.
Paminklas – mirties metinių proga
S.Kuzmos žmona Lida ir sūnus Algirdas sakė esantys suinteresuoti tėvo palikimo išsaugojimu, tad juknaitiškių iniciatyva juos maloniai nustebino. „Buvom sujaudinti tokios geros žinios“, – sakė Algirdas, o L.Kuzmienė juknaitiškių projektą pavadino „tikru cunamiu Stasio atminime“. „Darbai vyksta, talkininkų pilna, kartu dirba bendruomenė, mokytojai, mokiniai“, – stebėjosi ji.
Pats skulptorius yra sakęs, jog nugyvenę savo amžių kūriniai turėtų būti sudeginti – iškeliauti atgal į dangų. Esą, restauruoti jo darbų nereikia, nereikia bijoti, kad jie atgyveno savo laiką: kai jie visai supus, reikia sudeginti – paaukoti dievams. Iš dangaus gimusi idėja į dangų turinti ir grįžti.
„Kaip ateis jauni? Kiekviena karta atneša kažką savo. Jei nepašalini seno daikto, nebelieka terpės atsirasti naujam“, – toks buvęs skulptoriaus požiūris.
Juknaičių Garbės pilietis Z.Dokšas neseniai yra išsitaręs, jog juknaitiškiai turėtų pasvarstyti, kaip įamžinti šio kūrėjo atminimą.
Juknaičių bendruomenės iniciatyvą L.Kuzmienė pavadino geriausiu paminklu jos vyrui jo mirties metinių proga.
Bet juknaitiškiai šio darbo paminklu nevadina. Pasak A.Šimelionio, tai esąs tik pirmas žingsnelis saugant jo darbus, o kaip įamžinti menininko atminimą dar reikės pagalvoti.
Anot viešnios, ir pats S.Kuzma ne kartą sakęs, jog skulptūra yra toks darbas, kurio vienas nerealizuosi, – tik jei bendruomenė norės, jei padės, rezultatas bus. Be to, skulptūrai, anot menininkės, reikia ir jėgos, ir materialinių resursų, tad ji dėkojo Juknaičių bendruomenei, kuri ryžosi imtis tokio darbo. „Tik kažin ar nepavėlavom“, – pasvarstė A.Šimelionis.
Sūnus rodė tėvo darbo kalendorius, kuriuose jis žymėdavo kiekvienos savo dienos pilnatvę. Tie kalendoriai – it mozaikos, žyminčios, kiek kasdien padaryta, dešimtmečius grumiantis su sunkia liga: užtušuota arba pusė langelio, arba visa diena. Nė vienos dienos sėdint, gulint ar tiesiog spoksant televizorių, – nė dienos, praėjusios tuščiai…
Daugiau nuotraukų fotogalerijoje: