Artėjant Tarptautinei moters dienai pakalbėti apie moters statusą visuomeniniame gyvenime bei vaidmenį šeimoje susitikome su Dalia Dirgėliene.
Ši moteris, metų pradžioje pripažinta „Metų švėkšniške 2014”, daugeliui žinoma kaip aktyvi, nuoširdi, atsidavusi savo darbais bendruomenei ir ypač jaunimui asmenybė.
D.Dirgėlienė – „Saulės” gimnazijos direktorė, lituanistė, keliolika metų būrusi švėkšniškius vaidinti garsiajame Švėkšnos klojimo teatre ir įvairiose miestelio šventėse. Jos sukurtais scenarijais ir pastatytais spektakliais džiaugėsi ne vieno aplinkinio kaimo gyventojai.
Be visų Dalios nuopelnų miestelio ir bendruomenės gerovei, ji – tiesiog moteris, šalia kurios visad buvo ir yra šeima.
Pakviesta pasidalinti mintimis, Dalia kukliai priėmė šią žinią, sakydama, kad aplink ji mato daug stiprių, pagarbos vertų ir pavyzdžiu kitiems galinčių būti moterų.
Tačiau ją pokalbiui pasirinkome neatsitiktinai: ji yra ta moteris, kuriai gyvenime reikėjo drąsiai stoti prieš mestus iššūkius ir siekti užsibrėžto tikslo. Trapiame moters kelyje teko pajusti ne vieną kartų nusivylimą, išgyventi brangiausių žmonių netektis, aplinkinių apkalbas bei nepabūgti juodo darbo.
Įkvėpė artimi pavyzdžiai
Būdama maža, D.Dirgėlienė su šeima iš Labatmedžio kaimo atvyko gyventi į Švėkšnos Vilkėnų gatvę, tad ir šiandien jaučia šioms vietoms didžiulę meilę bei nostalgiją, o kasdien pravažiuodama pro gražiais atsiminimais apipintą autobusų stotelę, ją vadina sava.
Dar vaikystėje su kaimynų vaikais ji statydavo spektaklius sodybų daržinėse, klojimuose, o besimokydama Švėkšnos vidurinėje mokykloje gavo teatro ir režisūros pradmenis.
Didieji idealai ir įkvėpėjai, žinoma, buvo mokytojai. Jauna lietuvių kalbos mokytoja Ona Mockutė Dalią paruošė rajoniniam skaitovų konkursui ir atminty paliko pamatines retorikos bei scenos laikysenos pamokas.
Giliai į atmintį įsirėžė ir lietuvių kalbos mokytojos Iliaros Černiauskienės patarimai, buvusio klasės auklėtojo Sigito Urmulevičiaus paskatinimas parašyti scenarijų mokyklos šventei. Tai buvo pirmasis 
Dalios scenarijus.
Deja, bandydama įstoti studijuoti Vilniuje lietuvių kalbą, jauna mergina pati suprogramavo sau nesėkmę. Išlaikiusi du egzaminus ir nepabandžiusi trečiojo, Dalia susirinko dokumentus ir grįžo į Švėkšną pas mamą, kuri jau beveik dešimtmetį gyveno viena, tėtis po sunkios ligos buvo miręs.
Norėdama padėti sunkiai besiverčiančiai mamai, Dalia susirado darbą specialiojoje mokykloje – internate. Čia ir prasidėjo didesni režisūriniai bandymai: ji ėmė vadovauti dramos būreliui, aktyviai dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, kuriems, kaip pati įsitikino, jokiu būdu negalima meluoti.
„Buvo nuostabūs laikai. Būtent šie vaikai išmokė gyvenimo be melo”, – atviravo pašnekovė.
Po metų Dalia vis dėlto įstojo studijuoti lietuvių kalbą, o netrukus sutiko savo pirmąją gyvenimo meilę, kuri užsiliepsnojo pačiais tyriausiais jausmais. Taip prasidėjo kitas moters gyvenimo etapas.
Iškeista moteris
Vienu metu ji dirbo, mokėsi, susilaukė sūnaus Andriaus. Deja, netrukus namuose įsivyravo jausmų šaltis, o įtampa dėl vyro pagirių ir nuolat pasikartojančių išėjimų vis augo. Jaunai moteriai tapo nebepakeliamas vienatvės jausmas ir aplinkinių požiūris. „Esi bloga žmona, jei nežinai, kur tavo vyras”, – ne kartą Dalia girdėjo tokią repliką.
Pačiomis gražiausiomis jaunystės dienomis ji laikė visas keturias sienas: dirbo, maitino šeimą, prižiūrėjo ūkį.
Netrukus po širdimi suspurdėjo dar viena gyvybė – dukra Agnė.
„Buvau pati laimingiausia moteris. Gal žmonės žvelgė į mane kaip į nelaimingą, tačiau aš jaučiausi pati gražiausia, ypatingiausia. Net ir dabar besilaukiančios moterys man yra pačios gražiausios”, – atvirauja Dalia.
Kai sūnui suėjo devyneri, o dukrai treji, Dalia su vyru draugiškai susitarė, jog metus jiedu bandys pagyventi atskirai. Jei bus reikalingi vienas kitam, tada jų keliai ir vėl susitiks. Tačiau tie keliai daugiau nesusikirto…
Tuščios sienos, bet teisingas gyvenimas
Besiskirdama su vyru Dalia klausė patarimo panašios patirties moterų. Dauguma atsakymų nebuvo raminantys: „Bus sunku…”
„Gal tai ir bus klaida, tačiau kas be jų sugeba gyventi?” – apsisprendė jauna mama.
Dalia pripažįsta, kad aplink ją visada buvo daug gerų žmonių. Tų žmonių šilumos ir palaikymo dėka jos namuose būdavo švenčiamos šv. Kūčios, šv. Kalėdos, o ir šventinė eglutė, papuošta rankų darbo žaisliukais, daug mielesnė, šiltesnė. Vienišos, du vaikus apglėbusios moters galvoje gimė nauji scenarijai, vakarai buvo pilni šilumos, dvasinės ramybės ir idėjų.
Netrukus D.Dirgėlienė aktyviai ėmė suktis jaunų miestelio gyventojų rate.
Susibūrusios kelios šeimos statė spektaklius, rengė šventes. Turbūt ir dabar daugelis atsimena „Kaimų peštynes”, kurioms scenarijus rašė Dalia, ir ne vieną jos sukurtą ir režisuotą klojimo teatro spektaklį. Kalbėdama apie tuos smagius laikus, Dalia prisimena netylantį žiūrovų kvatojimą, sausakimšas sales – žiūrovai taip verždavosi į spektaklius rezervuoti vietas, kad kartais net „pasiskolindavo” nuo scenos dekoracijas.
Iš praeities grąžintų tik vieną dalyką
Tarp visų gyvenimo iššūkių, kuriuos teko patirti jaunai moteriai, buvo ir žiauriausias išbandymas. Vos trisdešimtmetį atšventusi Dalia, po dviejų dienų atidavė savo sūnų Aukščiausiajam. Šiandien ji pripažįsta, kad su šiuo išsiskyrimu teko susigyventi, o skausmą išplėšti iš krūtinės.
Pasak jos pačios, jei ne tas įvykis, galbūt šiandien ji būtų kitokia. Skaudūs išgyvenimai davė kitą mąstymą ir tikėjimą. Atsirado supratimas branginti šią dieną, šią minutę, nes rytojaus gali nebebūti.
Dalia pripažįsta, jei kas nors leistų atsukti gyvenimą atgal, ji pakeistų tik vieną dalyką – susigrąžintų sūnų.
Idealas – mama
Viso pokalbio metu Dalia su begaline šiluma ir pagarba kalba apie savo mamą. Būtent mama – toji moteris, kuri visad buvo šalia: kai Daliai reikėjo vienai auginti vaikus, išgyventi sūnaus netektį, kurti jaukią namų aplinką.
Paskutiniaisiais mamos gyvenimo metais dukra ją matė lygiai tokią pat elegantišką, šviesią. Anot Dalios, mama visad mėgo skaityti ir turbūt yra perskaičiusi visus klasikinės lietuvių literatūros rašytojų kūrinius. Būtent mama išugdė norą skaityti, išmokė mylėti darbą.
„Ir šiandien atminty dažnai regiu moterį aristokratę, tarp pirštų sukančią rožančių, laikančią knygą. Tokia buvo mano mama”, – atviravo Dalia.
Neišgąsdino vadovo pareigos
Prieš 13 metų D.Dirgėlienė buvo paskirta mokyklos, kurią pati baigė, direktore.
Apsispręsti vadovauti švietimo įstaigai, kurią kažkada pati baigė, jai buvo didelis iššūkis. Tačiau dvejones išsklaidė ne tik artimųjų palaikymas, bet ir pažadas padėti.
Švėkšnos vidurinei mokyklai Dalia vadovauja nuo 2002 m., o jau 2009 m. įstaiga perorganizuota į gimnaziją. Šie faktai tik patvirtina, kad direktorei teko didelis darbo krūvis ir dar didesnė atsakomybė.
„Bendrą tikslą pasiekti padėjo puiki komanda, ja pasitikiu ir iki šiol. Jeigu nebūtume surėmę pečių, mūsų gimnazija nebūtų tokia, kokią šiandien turime. Teko įkurti šalpos fondą, ieškoti rėmėjų, rašyti projektus, kad galėtume sukurti tokią mokyklą, apie kurią savo rašiniuose rašė ir svajojo mokiniai”, – apie vadovės pareigas sako pašnekovė.
D.Dirgėlienė pripažįsta, kad vadovauti dideliam kolektyvui padeda moteriškas žmonių pajautimas. Pasak jos, dirbant su žmogumi labai svarbus jo asmenybės matymas, bandymas suprasti, įvertinti situaciją iš kito žmogaus pozicijos.
„Nežinau, ar tai man sekasi, tačiau bandau. Galiu tik džiaugtis mokytojų kolektyvu, kuriame dirba puikūs, atsidavę žmonės”, – sako Dalia.
Ji pripažįsta, kad šiuolaikinė mokykla – kitokia nei anksčiau. Daugelis vaikų yra tarsi palikti vieni su savo problemomis, nes tėvai kažkur skuba, lekia. Visa tai jai, gimnazijos direktorei ir mamai, skaudu matyti.
Laiminga moteris
Šiandien švėkšniškės gyvenimas sukasi ne tik darbe tarp kolegų ir mokinių, bet ir tarp dviejų brangiausių šeimos žmonių – dukters Agnės, tapusios ir geriausia drauge, bei gyvenimo draugo.
„Gyvenu kelyje Klaipėda – Švėkšna, Švėkšna – Klaipėda. Turiu neįkainojamą galimybę gėrėtis tekančia ir besileidžiančia saule. Lygiai tokią pat ją matydavau ir vaikystėje”, – sako Dalia, kuri labai mėgsta keliauti ir pažinti pasaulį iš arčiau. Su šeima ji aplankė Centrinę Ameriką, Šri Lanką, Kanarus, Japoniją. Tačiau gyvenimas Lietuvoje jai – pats geriausias ir čia ji yra laiminga. Tačiau pati laimingiausia moteris yra tada, kai jaučia meilę ir pagarbą.
Dalia sako jau žinanti, kad likimas nieko neduoda veltui. Jis moteriai siūlė įvairių gyvenimo scenų: ir skaudžių, ir džiugių. Ir tik tuomet, kai ji pati ryžosi drąsiai kurti savo gyvenimo scenarijų, subrendo ir užaugo bei gavo LAIMINGOS MOTERS vaidmenį.