Šypsena – garantuota
V. Matusevičienė su klubiečiais vos spėja lankyti kviečiančius. Šunys – geriausi žmonių draugai, tad nenuostabu, jog jie laukiami visur. Užsiėmimai būna grupiniai, individualūs, skirti įvairaus amžiaus žmonėms, bet juos vienija tikslas nešti gerą emociją. „Šunys gali padėti žmonėms su giliomis problemomis arba tiesiog praskaidrinti dieną. Kas jau kas, bet šypsena visiems dalyviams – garantuota“, – sako pašnekovė.
Kas vyksta kaniterapijos metu? Užsiėmimuose būna šunų pasirodymai, po kurių, lydimi šeimininko, jie prieina, pabendrauja su susirinkusiais. Paprastai grupiniuose užsiėmimuose dalyvauja keletas šunų. Kiekvienas augintinis skirtingas, ne visi mėgsta pasirodymus. “Pavyzdžiui, mano Spyglys nelabai turi intereso atlikinėti triukus, užtat mielai susirenka paglostukus, kol jo kolega dirba aikštelėje, – šypsosi V. Matusevičienė. – O pasirodymai įvairūs: šunys atneša ir į krepšį įdeda daiktą, įveikia įvairias kliūtis. Vienas net išmoko laikyti ant galvos knygą tupėdamas ant užpakalinių kojų. Tai ypač sudėtingas triukas.“
Daug kas nustemba išgirdę, jog svarbiausias kaniterapijos metu – pats šuo. Tačiau šie užsiėmimai gyvūnui yra darbas ir jis neturi tapti našta. Terapijos trukmė – 45 minutės – nustatyta atsižvelgiant į ekspertų pastebėjimus, kiek laiko nepervargdamas šuo gali sukaupti dėmesį.
„Gyvūnai turi mėgti šiuos susitikimus, kitaip ims jų vengti. Taip jau yra nutikę su vienu mūsų šunimi, kuris persidirbo ir po to nenorėjo grįžti į darbą. Ši patirtis liūdna, nenorime, kad ji pasikartotų. Todėl atidžiai stebime šunų savijautą, siekiame juos apsaugoti“, – aiškino V. Matusevičienė.
Patirtis su vaikais
Kauno viešojoje V. Kudirkos bibliotekoje jau penktus metus vyksta unikalus renginys, kurio metu vaikai skaito šunims. Šuo, jo šeimininkas ir vaikas susitinka porą kartų per savaitę 15 minučių.
V. Matusevičienė teigia, kad ši patirtis pranoko visus lūkesčius. „Per tą laiką nutiko daug nuostabių dalykų, apie kuriuos galėčiau kalbėti ir kalbėti. Matome, kaip vaikai pamilsta skaitymą, atsipalaiduoja“, – šypsosi pašnekovė.
Vaikai patys renkasi, ką skaityti, žino, kad bet kada gali padaryti pertraukėlę ir paglostyti šuniuką. „Susitikimų metu jie atsiskleidžia, nes patys diktuoja sąlygas. Kartais tėveliai ar seneliai klausia: „Na, ar gerai sekėsi skaityti?“ Mes nevertiname sugebėjimų, mūsų tikslas ryšys su gyvūnu, meilė skaitymui“, – patikino V.Matusevičienė.
Užsiėmimai teigiamai veikia ir psichologinių sutrikimų turinčius vaikus. „Paprastai tėveliai juose nedalyvauja, tačiau vieno vaiko, turėjusio sveikatos problemų mama pasiprašė būti šalia. Padarėme išimtį prašydami būti kuo nepastebimesnei. Vaikas glostė šunį, skaitė, kai… išgirdome tylų mamos kūkčiojimą. Ji nesulaikė emocijų matydama vaiką, kokio iki šiol nematė, noriai skaitantį…“ – prisiminė pašnekovė.
„Pažangą matome po kelių susitikimų. Pamenu vaikus, kurie iš pradžių šunį glostydavo intensyviai, jų rankytė nuolat judėjo, lyg kailyje ko nors ieškotų. Paskui judesiai nurimo. Jie pradėjo ramiai glostydami šunį skaityti ir tas skaitymas jiems ėjosi kaip iš pypkės. Tai – maži stebuklai ir kartais gailiuosi, kad jų niekas nemato, nes susitikimai yra konfidencialūs – jų nevalia nei filmuoti, nei fotografuoti“, – sako prezidentė.
Padeda nugalėti baimę
Kaniterapijoje dalyvauja ir vaikai bijantys šunų. „Esame ne vienam padėję tą baimę įveikti. Per tris mėnesius trunkantį skaitymo sezoną tikrai ne vienas susidraugavo su šunimis, pradėjo drąsiai juos glostyti, apsikabinti“, – džiaugėsi pašnekovė.
Tiesa, V.Matusevičienė primena: prieš glostant svetimą šunį tėvai turi išmokyti vaikus atsiklausti šeimininko. Jei jo nėra šalia – svetimo šuns tiesiog neglostyti. „Ne visiems šunims patinka, kai glostoma galva, todėl visuomet patariame geriau pasirinkti saugesnę zoną – nugarą, nedaryti staigių judesių“, – patarė V.Matusevičienė.
Prašykite sertifikato
Terapinis šuo turi būti išlaikęs specialų testą, kurio metu patikrinamas paklusnumas, charakterio stabilumas. Suorganizuojamos nedidelės provokacijos – pavyzdžiui, skleidžiami dideli garsai, šunį ima glostyti daug rankyčių ir pan., siekiant patikrinti, kaip jis reaguos netipinėse situacijose. Juk kaniterapijos metu gali stipriau sukrykšti vaikas, lydėti aštrūs kvapai ligoninėje.
Kaniterapijai keliami rimti saugumo reikalavimai. Kaniterapeutus kviečiantys žmonės turėtų pasidomėti, ar šunys turi testo apie tinkamumą kaniterapijai, sertifikatus, nepakenktų ir šuns sveikatos pažyma, kad netektų patirti nemalonių akimirkų.
Norite būti kaniterapeutas?
Kaniterapijos klubas veikia savanoriškais pagrindais. Jo prezidentė tame mato didžiulę prasmę ir skatina į šią veiklą įsilieti kitus.
Kokie šunys yra tinkami kaniterapijai? Šuo turi norėti kontakto su žmonėmis, nesislėpti, kai svetimas bando glostyti ar juo labiau neurgzti – čia negali būti jokios agresijos. Antras žingsnis – nueiti pas dresuotoją, kuris įvertins situaciją. „Kartais tereikia pašlifuoti kai kurias augintinio savybes. Šuo neturi būti komandas vykdantis robotukas. Bendras paklusnumas reikalingas – ateiti, kai yra kviečiamas, atsisėsti, bet svarbu išsaugoti unikalų gyvūno charakterį. Robotiškumas rodo didelę šuniukų įtampą siekiant viską atlikti teisingai. Labiausiai vertinkime tai, kas savita, iš ko galima pasijuokti, žavėtis. Visada gera matyti šunį, kuris turi laisvę būti savimi“, – užbaigė V. Matusevičienė.
Komentaras
Kauno viešosios V. Kudirkos bibliotekos skyriaus vedėja Monika Balsevičienė:
– Skaitymų su šunimi projektas prasidėjo 2019 m. pabaigoje ir tęsiasi iki šiol. Per visą šį laiką užsiėmimus jau lankė 150 vaikų, su kuriais dirbo 6 terapiniai šunys ir jų šeimininkai.
Skaitymų su šunimi tikslas – paskatinti vaikus pamilti knygas ir skaitymą, susieti jį su teigiamomis emocijomis, kurias kelia jauki bibliotekos aplinka ir šalia esantis keturkojis.
Šuo – puikus klausytojas, jis nekritikuoja ir netaiso skaitančių vaikų, jie jaučiasi drąsiau, įgyja pasitikėjimo savimi. Skaitymo įgūdžiai ir raštingumas vaikams svarbūs tiek mokykloje, tiek ir ateityje, tad tokių užsiėmimų nauda – didžiulė. Dar vienas teigiamas efektas, kad skaitymai su šunimi vaikams padeda įveikti gyvūnų baimę, jei tokią turi. Viena mama pasakojo: „Dalyvavome trumpai ir dėl baimės šunims. Vaikas, kuris pirmą kartą vos ne vos įėjo į kambarį, antrą kartą ėjo drąsiau, trečią – visai drąsiai, o dabar pats laukia susitikimo su šunimi.“
„Lietuvos sveikata“