Regioninei ir vietos žiniasklaidai kirstas dar vienas valdančiųjų smūgis – spalio 7 dieną Seimo nariai net nesutiko svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriomis siūlyta uždrausti bankų ir savivaldybių įsteigtoms įmonėms ar įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais ar jų dalyviais.
Tad nuo šiol savivaldybių politikams niekas nedraus už mokesčių mokėtojų pinigus leisti periodinius leidinius, ir juose ne tik nemokamai reklamuotis, pūsti rinkėjams miglą į akis, bet ir nevaržomai atakuoti savo politinius oponentus.
Pripažinti pažeidę teisės aktus
Reaguodama į šį Seimo sprendimą, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija praėjusią savaitę išplatino viešą pareiškimą, taip pat kreipėsi į valstybės vadovus.
Sunerimti nepriklausomai žiniasklaidai išties yra dėl ko. Ne tik sunerimti, bet ir skambinti pavojaus varpais. Yra duomenų, kad tokia „mada“ už mokesčių mokėtojų pinigus leisti periodinius leidinius, kuriuose šlovinami vietos savivaldybės vadovai yra ne tik Druskininkuose, Raseiniuose, bet plinta ir kitose šalies savivaldybėse.
Jau ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, ir teismai, nagrinėję Druskininkų švietimo centro leidžiamo laikraščio „Mano Druskininkai“ atvejį, yra pareiškę, kad toks vietinės valdžios oficiozas kaip „Mano Druskininkai“ eiti negali, jis leidžiamas pažeidžiant teisės aktus.
Vienas iš Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos narių, Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ leidėjas Alvydas Balčiūnas mano, kad po tokio Seimo verdikto reikia laukti savivaldybių kontroliuojamų laikraščių kūrimosi rajonuose arba jau esamų perėjimo valdžios žinion bangos.
Šypsenos iš oficiozų
„Tai ne kas kita, kaip grįžimas į „sovietus“. Kodėl Seimo nariai, balsavę prieš šias pataisas, nebenori matyti laisvos spaudos? Kodėl norima ją žlugdyti? Ir taip vietinė spauda sunkiai verčiasi po garsiosios naktinės mokesčių reformos, kai mokesčiai staiga padidėjo 140 procentų. Tačiau mes nepraradome savo skaitytojų, kurie gerbia profesionalius žurnalistus, pasitiki jų pateikiama informacija. Gal tai ir nepatinka tiems politikams, kurie užsimojo sunaikinti rajoninę spaudą? Juk savivaldybių leidiniams nereikės paisyti rinkos, be to, kaip būtų kontroliuojamos valstybinės lėšos, mokesčių mokėtojų pinigai, leidžiami partijų propagandai skleisti?
Peršasi mintis, kad į savivaldybes srūvant europinėms lėšoms, stengiamasi rasti būdų, kaip jas taip „efektyviai“ įsisavinti, kad niekas nematytų, nekritikuotų, visi tik šypsotusi iš „valdiško“ laikraščio puslapių. Suprantama būtų, kad savivaldybės leistų informacinius lankstinukus, o dabar užsimota savo laikraščius leisti. Ir dar nemokamus. Bet visi žinome, kad nieko nemokamo nebūna, nebent sūris pelėkautuose“, – kalbėjo A.Balčiūnas.
Pasak leidėjo, yra žinomų žiniasklaidos priemonių, susijusių su kai kuriais politikais bei partijomis, tačiau ir šios turi paisyti rinkos bei konkurencijos sąlygų, o savivaldybių oficiozams kažkodėl tos taisyklės negalioja.
Procesas – pavojingas
Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siūlyta uždrausti bankų ir savivaldybių įsteigtoms įmonėms ar įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais ar jų dalyviais, Seimui pateikė svarstyti jų autoriai konservatoriai Jurgis Razma ir Arvydas Anušauskas.
Už šį pasiūlymą balsavo 36 Seimo nariai, prieš šeši, susilaikė 33 parlamentarai. Vėliau 38 balsais prieš 32 pataisos buvo atmestos, neleidžiant autoriams jų tobulinti ir teikti vėl. Prieš daugiausiai balsavo socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“.
„Kodėl Seimo nariai balsavo prieš? Gal nori prieš merų rinkimus atsirišti rankas? Rimtų argumentų nebuvo. Vieni klausė, kas čia per pataisos, kiti nesuprato, kodėl negali savivaldybės turėti savo informacijos šaltinio. Dabar įstatymas valdyti žiniasklaidos priemonę draudžia tik patiems bankams, partijoms ir savivaldybėms tiesiogiai. Tačiau Lietuvoje jau yra savivaldybių, kalba eina apie Druskininkų ir Raseinių, kurios, prisidengdamos įsteigtomis savo švietimo krypties įstaigomis, leidžia periodinius leidinius su užmaskuota politine reklama.
Iš vietinės spaudos atimami reklamos užsakymai, iškreipiama žiniasklaidos rinka. Tai gana pavojingas procesas visuomenėje, kalbant apie laisvą spaudą ir demokratiją, taip negali būti. Kai buvo kuriamas įstatymas, jo kūrėjams neužteko tiek fantazijos nuspėti, jog vietos politikai ateityje gali rasti jame landų ir imti reklamuotis per savivaldybei pavaldžių švietimo ir mokslo įstaigų leidinius“, – sakė J.Razma.