Karolina Galinauskaitė:  „Neįmanoma pamiršti, kiek davė mokytojai ir grupės draugai“  

Apie dailės mokyklą, patirtis ir geriausius savo mokytojus norisi pasakyti labai daug. Šioje mokykloje išmokau nebijoti kurti ir klysti, supratau, kad mokytojai gali tapti tikrų tikriausiais draugais, o namais galima pradėti vadinti seną, buvusį odontologų pastatą Liepų gatvėje.
Karolina sako, kad 10 metų Šilutės meno mokykloje buvo geriausi jos metai.

Būtent tame sename pastate prasidėjo visa magija, pokalbiai apie bildukus, tvyrojo keistas batikos kvapas, vyko slapti vaikščiojimai į palėpę, origami mokymai. Ten vyko ir pačios geriausios dailėtyros pamokos.

Ach, kaip norėčiau dabar pabūti tokioje pamokoje… Dar ledo skulptūrų lipdymas, užsisėdėjimas iki 21 val. vakaro, slėpynės kiemo krūmuose, plenerai su bemiegėmis naktimis, geriausių draugų sutikimai, juokingos ir kiaušiniais bei miltais kvepiančios krikštynos. Pagaliau – neįtikėčiausių kūrinių atsiradimai, 8B pieštukai (deja, atėjus į akademiją apie tokio ryškumo pieštukus teko pamiršti), geriausios pirmosios kelionės į Saldus, Barseloną, Romą, Vieną, Budapeštą, Prahą…

Tai buvo vieni geriausių 10 mano metų. Neįmanoma pamiršti kiek davė mokytojai, grupės draugai,  iki dabar likę geriausiais draugais.

Ačiū Jums, mokytojai. Jūs buvot ir esate mums labai labai daug. Šiuo metu esu tapytoja, mokausi Vilniaus dailės akademijoje Site-specific Art katedroje, freskos – mozaikos specializacijoje paskutiniajame kurse. O šį rudens – žiemos pusmetį praleidau paskaitose Prahoje, UMPRUM akademijos Tapybos studijoje. Kuriu, klystu, mokausi – taip pavadinčiau savo kelią po Dailės mokyklos.