Kas Šilutėje gudriausias, arba kaip negerai švietimą tvarkyti žiūrint į kreivus veidrodžius

tekorieneJei Šilutės gatvėje paklaustum praeivio, kuris miestas jam yra gražiausias, manau, kone kiekvienas atsakytų, kad gražiausia yra gimtoji Šilutė. Tokia nuomonė neturėtų stebinti, nes jau šeštą šimtmetį pradėjęs skaičiuoti Pamario rajono centras iš tiesų yra unikalus.

Tačiau jei į Šilutę bei joje gyvenančius žmones pažvelgsi per Lewiso Carrollo aprašytus kreivus veidrodžius, tada vaizdas iš tiesų pasirodys ne tik iškraipytas, bet ir bjaurus.

Panašu, kad tokį žiūrėjimo kampą pasirinko Šilutės savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Birutė Tekorienė.

Pirmą kartą prie liūdnai pagarsėjusio kreivo veidrodžio rajono švietimo vairininkė stojo dar ankstyvą pavasarį, kai jos vadovaujama darbo grupė netikėtai, pažeidžiant Seimo ir Vyriausybės teisės aktus, pakoregavo Šilutės pradinės mokyklos pertvarkos planą, nutarusi ne tik uždaryti jos Naujakurių skyrių, bet ir visą mokyklą prijungti prie Pamario pagrindinės mokyklos.

Balansavusios ant įstatymų pažeidimo ribos vedėjos laimei, rajono Tarybos nariai, nekeldami nepatogių klausimų, kone vienbalsiai patvirtino šį projektą, o abiejų mokyklų bendruomenės nesiryžo bent kiek garsiau protestuoti. Garsiai skambėjo tik uždaromo Naujakurių skyriaus bendruomenės atstovų protesto balsas, tačiau į jį kaip nors reaguota nebuvo. Gal naujakuriškius kiek nuramino savivaldybės mero V.Pozingio oficialiai Tarybos nariams duotas pažadas, kad visos uždaromame skyriuje dirbančios mokytojos neliks be darbo.

Lyg ir tęsint mero pažadą, balandžio 30 d. Naujakurių pradinių klasių mokytojoms jų darbdavė, laikinai einanti pradinės mokyklos direktorės pareigas D.Norkuvienė įteikė pranešimus, kad joms yra siūlomas darbas kitose rajono mokyklose. Trims siūloma toliau dirbti pradinių klasių mokytojomis, o vienai – bibliotekininke.

Remiantis Darbo kodeksu, mokytojos turėjo apsispręsti iki birželio 1 d. Pasikonsultavusios su teisininkais, mokytojos priėmė sprendimus – trys mokytojos sutiko su pasiūlymu, o L.Lendraitienė nesutiko dirbti puse bibliotekininko etato, nes nei naujos pareigos atitinka jos kvalifikaciją, nei tenkina daugiau nei per pusę sumažėjęs darbo užmokestis.

Sužinojusi apie tokį mokytojos „įžūlumą“, B.Tekorienė antrą kartą pažvelgė į kreivą veidrodį, kuriame išvydo labai ją supykdžiusį vaizdą – neva neteisėtai Šilutės pradinėje mokykloje veikiančią profesinės sąjungos organizaciją.

Neatitraukdama žvilgsnio nuo kreivai rodančio veidrodžio, vedėja, pasitelkusi savivaldybės juristę D.Bernotienę, bandė įrodyti organizacijos vadovei savo abejotinas tiesas, o nepavykus tai padaryti, žengė žingsnį, privertusį kraipyti galvas visko margoje Lietuvoje mačiusius Lietuvos švietimo profesinės sąjungos teisininkus.

Kažkodėl pasivadinusi reorganizavimo komisijos pirmininke (?), B.Tekorienė ėmėsi darbdavio vaidmens ir birželio 1 d. jau savo sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis pareiškusiom Naujakurių mokyklėlės mokytojoms įteikė dar vieną įspėjimą. Šį kartą apie tai, kad jos bus atleistos iš darbo, nes panaikinamas Šilutės pradinės mokyklos Naujakurių skyrius, o pati mokykla prijungiama prie Pamario pagrindinės mokyklos.

Tik vienintelei mokytojos metodininkės kvalifikacinę kategoriją turinčiai L.Šerpytienei pasiūlyta užimti pusę bibliotekininkės etato ir kelias mokymo namuose valandas.

Matyt kurpdama šį raštą, naujai iškepta reorganizacijos komisijos pirmininkė abiem akimis buvo tiesiog įsistebeilijusi į nelemtą kreivą veidrodį ir realybę matė kone aukštyn kojomis. Jei būtų buvę kitaip, tai B.Tekorienė žinotų, kad panašaus pobūdžio dokumentus darbuotojams teikia tik darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, o atleisti darbuotoją dėl reorganizacijos negalima.

Jei vis dar ir Švietimo skyriaus vedėja vadintis galinti B.Tekorienė bent vieną akį būtų atitraukusi nuo kreivo veidrodžio, pamatytų, jog Darbo kodekso 135 str. kalba ne apie prievolę pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą, o apie pirmenybės teisę darbuotojams būti paliktiems dirbti.

Tokie susidvejinusios Švietimo skyriaus vedėjos – reorganizavimo komisijos pirmininkės viražai ne vienam sukėlė didelį galvos skausmą. Naujakurių skyriaus mokytojos nebesupranta kuriuo dokumentu tikėti – ar darbdavio pasiūlymu dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, ar švietimo valdininkės įspėjimu dėl atleidimo iš darbo.

Sumaištis turėjo kilti ir reorganizuojamų mokyklų – Pamario pagrindinės ir Šilutės pradinės – vadovų J.Bendžiaus bei D.Norkuvienės planuose dėl ateinančių mokslo metų, nes jie jau buvo numatę mokytojoms darbus.

O labiausiai sunerimti turėtų Šilutės savivaldybės administracijos direktorė I.Vasiljevienė, kurios darbuotoja oficialiai atsakinga už valstybinės švietimo politikos įgyvendinimą rajone, ėmėsi atlikinėti darbdavio funkcijas, pamaišiui su mėgėjiška teisininko veikla.

Ir kol visi minėti žmonės srėbs ponios B.Tekorienės privirtą košę, linkėčiau pastarąjai atsistojus prieš taip pamėgtą kreivą veidrodį, paklausti: „Veidrodėli, veidrodėli, kas Šilutėje gudriausia?..“

PAMARIO BROLIS
(autorius redakcijai žinomas)