Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė teigia, jog medus – sveikatai palankesnis produktas už kitus saldiklius, tačiau nereikėtų kabinti jo šaukštais.
Bitės – darbščiausi gyvūnai Žemėje, o jų darbas naudingas žmonėms, aplinkai ir gamtai. Pernešdamos žiedadulkes iš vienos gėlės į kitą, jos užtikrina vaisių, daržovių ir augalų įvairovę, geresnę derliaus kokybę. Jau nekalbant apie medaus ir vaško gamybą. Medus pasižymi nedideliu antibakteriniu, antiuždegiminiu poveikiu, tad dažnai pajutę pirmuosius peršalimo požymius žmonės linkę jo įsidėti į karštą arbatą ar pieną. Be to, jis suteikia energijos.
„Pasaulyje skaičiuojama daugiau kaip 300 medaus rūšių, kurios skiriasi spalva, aromatu ir skoniu, bet nėra nė vienos, kuri savo maistinėmis savybėmis gerokai pranoktų kitas. Tad žmonės renkasi: vieni labiau mėgsta liepų ar pienių, kiti – grikių ar viržių medų, tačiau iš skirtingų augalų surinkto medaus sudėtinės dalys labai panašios. Pagrindinis medaus komponentas – fruktozė, kuri ketvirtadaliu saldesnė už cukrų. Nuo cukraus medų skiria ir tai, kad jame yra mikronutrientų – šiek tiek B grupės vitaminų, taip pat vitamino C, folio rūgšties, mineralų bei biologiškai aktyvių komponentų, kurie turi antioksidacinių, šiek tiek priešuždegiminių ir antimikrobinių savybių“, – aiškina dietologė.
Nors medus – sveikatai palankesnis produktas už kitus saldiklius, nereikėtų užsimiršti ir kabinti jo šaukštais. Pagal PSO duomenis, medus ar kitas saldiklis turėtų sudaryti dešimtadalį žmogaus kalorijų normos, tai yra maždaug 60 g (trys arbatiniai šaukšteliai), su sąlyga, kad jokio kito pridėtinio cukraus daugiau tą dieną negausime. Tad jei norime pasisaldinti gėrimą, medus yra daug geresnė alternatyva, nei cukrus. Smaližiai jį taip pat gali saikingai užsitepti ant varškės sūrio, pagardinti varškę ar košes, o šviežio medaus skonis su agurkais išties neužmirštamas. Svarbiausia neviršyti dienos normos.
Pagal BNS inf.