Kiekvienos parapijos žemaičiai rengėsi savitai

z10-120-18Ne vienas 19 amžiuje po Lietuvą keliavęs kitatautis yra pastebėjęs, kad to meto žemaičių apranga buvusi labai spalvinga. Ji skyrėsi ne tik nuo užsienio šalyse, bet ir pačių lietuvių kituose regionuose siuvamų apdarų: keliautojų akis traukė ryškios, sodrios spalvos ir nepaprastai sudėtingo kirpimo tautinio rūbo detalės.

Ypač ryškiai skirtumai matomi palyginus dviem Lietuvos regionams – Žemaitijai ir Mažajai Lietuvai – būdingus tautinius kostiumus. Lietuvininkų apdarus neseniai pristatėme skaitytojams: straipsnis spausdintas vasario 28 d., lietuvininkų drabužių paroda dar dabar eksponuojama Šilutės muziejuje.

Šįkart plačiau – apie žemaičių drabužius. Žemaičiai mūsų rajone gyvena Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Vainuto seniūnijose.

Sudėtingas kirpimas

Prieš gerus porą šimtmečių Žemaitijoje dėvėti tautiniai drabužiai gerokai skyrėsi nuo dabartinių: pagal kitonišką grožio idealą ir supratimą net pačio rūbo konstrukcinės siūlės ir  detalės buvo išdėstytos visai kitaip. Lietuvos liaudies kultūros centre, tautodailės poskyryje dirbanti Danutė Keturakienė pasakojo, kad viso kostiumo pagrindu buvęs ypač sudėtingas tunikinis marškinių ir bendraeuropinio lygio drabužių sukirpimas.

„Į Lietuvą tokia mada, be abejo, šiek tiek vėlavo, ypač kaime. Pirmiausia, aišku, madingai apsirengdavo miestiečiai, o jau vėliau į juos pasižiūrėję rūbą siūdindavosi ir kaimo žmonės“, – sakė D.Keturakienė.z05z06-048-08

2008 metais išleistame leidinyje „Lietuvių tautinis kostiumas“ visą pluoštą brėžinių paskelbusi kostiumų dizainerė užsiminė, kad siūdindamiesi tautinius drabužius žmonės daro nemažai klaidų. Viena jų – paprasto kirpimo marškinių išsiuvinėjimas tautiniais motyvais: „Puošyba tik pabrėžia unikalų drabužio sukirpimą ir jo konstrukciją. Nereikėtų įsivaizduoti, kad pasiuvinėta dabartinio sukirpimo palaidinukė jau tampa tautiniais marškiniais“.

Detalės, kuriomis žemaičiai puošdavo rūbus, visos alei vienos, išskyrus kaklo įdūrą, buvo stačiakampės formos. Jas moterys susiūdavo baltininėmis siūlėmis.  

Moteriško rūbo ypatybės

Nors žemaičių moterų marškiniai 19 a. buvo palyginti paprasto sukirpimo, siūdavo juos labai subtiliai ir dailiai – rankomis, ties apykakle, rankogaliu ir perpete kas du siūliukus padailinant stačiais, klostuotais raukinukais.

„Moteriški languoti ir dryžuoti sijonai irgi raukti, ne klostyti. Jie raukiami nugaroje, stengiantis išlaikyti madingą siluetą – siauručius pečius, liekną taliją ir itin moterišką, išplatintą klubų liniją. Kadangi moterys dėvėdavo nuo dviejų iki septynių sijonų ir dar pasijonį, tą padaryti buvo ne itin sunku. Plačias prijuostes moteriškės siūdavosi įverdamos juostelę per juosmenėlį – tokiu būdu kiekviena apie liemenį susitraukdavo virvelę tiek, kiek reikia. Ypač savitos buvo aukštai po krūtine kirptos liemenės, – pasakojo D. Keturakienė. – Yra išskiriamos net kelios jų variacijos: nuo kirpimo po pat krūtine iki renesansiško, lengvo įkirpimo vos vos virš talijos“.

Įdomu, kad tos pačios dvisluoksnės liemenės (apatinės dalies pamušalas dažniausiai būdavęs lininis) padėdavo moterims prilaikyti krūtinę, kadangi žemaitės 19 amžiuje liemenėlių dar nedėvėjo. Liemenė pradžioje netgi būdavo konstruojama specialiai be jokių įsiūvų: krūtinė suspaudžiama, suvarstoma ar susegama tiesiai ant marškinių.

Ant tų pačių marškinių dailiai nuguldavo ir sudėtingo kirpimo, dviejų rūšių švarkeliai. Vieni stipriai įliemenuoti ir trumpi,  kiti – pelerinos tipo: nugaroj ilgesni negu priekyje, palaido, laisvo kirpimo. Švarkeliai, priešingai nei kitos moters aprangos dalys, jau būdavo siuvami ir iš pirktinių, ne vien tik namie austų audinių.

Galvą žemaitės puošdavo net keliomis, dažniausiai baltomis skarelėmis, labai retai – kykais arba kepurėlėmis.

zv01zv03-124-12Kaip puošdavosi vyrai?

Žemaičio vyro aprangoje svarbiausias akcentas tekdavo ne įmantriems raštų ir spalvų deriniams, o medžiagai ir sukirpimui. Pasak etnografės Zitos Baniulaitytės, vyriškų rūbų mada buvusi šiek tiek kitokia nei moteriškų: „Vyrai daugiau sekė madas, nes jie važinėdavo į miestą, turgus, kermošius – buvo madingesni už moteriškes“.

Sekdami miesto naujoves, kaimo žemaičiai apdarus siūdindavosi iš milo, milelio, medvilnės su vilna.

„Kelnių ir sermėgų medžiagose vyravo natūrali pilka vilnos ir tamsiai mėlyna bei juoda spalvos. Apskritai žemaičiai, palyginti su kitais regionais, mėgo ryškesnes detalių ir kelnių medžiagas“, – pasakojo etnografė.

Žemaičiai vyrai 19 a. viduryje vilkėjo sermėgomis nuo liemens durtais skvernais, gausiai rauktais arba klostytais nugaroje. Mūvėdavo ne tik artimų nedažytai vilnai atspalvių, bet ir ryškių languotų arba dryžuotų audinių, nekantuotomis, susegamomis šone arba priekyje kelnėmis.  Vėliau vyrų garderobe atsirado iš milo ar vilnelės siuvamų surdutų. Pastarieji siūti su atlapais, šiek tiek atidengiančiais marškinius. Todėl vis dažniau imta klostelėmis ir baltos medvilnės užsiuvais puošti vyriškų, tunikinių, baltininėm siūlėm siūtų marškinių krūtinę.

Lietuvos liaudies kultūros centro tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė pasakojo, kad  prie tokios madingos aprangos žemaičiai vyrai rišdavosi ir šiuolaikinio kaklaraiščio atitikmenis – kaklaskares: „Ponai išeigai nešiodavo baltas, plonas, iš batisto ar plono šilko, sudėtingais mazgais surištas skareles. Kaime elgdavosi paprasčiau: namie išsiausdavo ploną, arba raudonai baltą (languotą) kaklaskarę“.

Skrybėlės nešiotos dažniausiai tamsios, tiesiais kraštais ir pusapvale arba cilindro formos kaubre, dažnai perjuosta ryškia juostele arba raudonlangiu žičkiniu raiščiu. Žemaitijoje ypač mėgta skrybėles puošti priekyje prisegtomis povo plunksnomis.
Geriausiu apavu laikyti auliniai batai. Klumpės ar naginės išeigai buvo avimos tik neturtingesniųjų.

Atsiradus surdutui, po juo pradėta vilkėti liemenes, kurios Žemaitijoje dažnai siūtos iš namie išausto ryškaus ir languoto audinio. Kaip dabar vyrui nedera iškilmėse pasirodyti be švarko, taip ir 19 a. žemaičiui sarmata kur nors išeiti be sermėgos.

„Darbo rūbai, be abejo, siuvami iš prastesnės medžiagos, nebalinto lino. Ploniausias ir balčiausias linelis būdavo skiriamas toms vietoms, kurios labiausiai matosi tiek vyrų, tiek moterų aprangoje – rankovėms ir apykaklei, – sakė D.Keturakienė. – Blogu tonu laikytinas visų drabužių siuvimas iš tos pačios medžiagos. Vyrai, kurie siūdavosi kelnes ir marškinius iš to paties audinio, būdavo vadinami „andarokiniais“.

O tų raštų margumėlis…

Pasak etnografės Z.Baniulaitytės, Žemaitijoje buvo mėgiamos kelios pagrindinės spalvos: raudona, juoda, violetinė, žalia, geltona ir balta. Nuo to, kaip jas panaudosi, priklauso, kokį spalvų derinį išgausi: „Būna, kad kostiume vyrauja žalia, tačiau įdomiai įkomponuotas raudonų siūlų raštas išryškina pastarąją spalvą. Pavyzdžiui, liemenėse dryželiai labai siauri, ir kiekvieną kartą sukeičiant spalvas gaunasi vis kitokie deriniai“.

Dėl be galo kruopščiai šventadieniniam drabužiui renkamų bei derinamų papildomų spalvų,  ryškiais skersiniais dryžiais ar langeliais, nesimetriškais raštais sukomponuoto audinio, žemaitiški rūbai išsiskyrė iš visų kitų.

„Nors beveik visi drabužiai būdavę dryžuoti, smulkaus ornamento, kiekvieno iš jų spalvų ir raštų komponavimas turėjo tam tikrus nusistovėjusius ritmus, – pasakojo tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė. – Dryžių dėstymo kryptis sijonuose, prijuostėse, liemenėse labai harmoninga, tarpusavyje „nesipjaunanti“. Kai pamatai galutinį rezultatą, jis atrodo labai paprastas ir nesudėtingas, bet visi, kurie siekdami rasti įdomesnių komponavimo būdų yra bandę keisti tautinį kostiumą, pastebėjo, kad pakeitus vieną spalvą ar detalę nebelieka harmonijos“.

Pripažinti autoritetai
z01-047-08
19 a. dailininkas Mykolas Breinšteinas paliko nemažai įdomių pastebėjimų apie žemaičių aprangą. Iš jo raštų tyrinėtojai sužinojo, kad ne kiekviena moteris spalvinius derinius sudarinėdavo pati.

„Kai kurios žemaitės būdavo pripažįstamos kaimo ar apylinkės autoritetais mados reikaluose. Pas jas kitos moterėlės eidavo konsultuotis, kaip iš turimų siūlų sudaryti kuo gražesnį drabužį. Panašiai ir šiandien gi būna: išeina miestelyje į gatvę kas nors su gražesniu megztiniu, žiūrėk, visos mezgančios moteriškės iš karto pradeda nužiūrinėt ir galvoja, ką sau prisitaikius, – juokėsi T.Jurkuvienė. – Išeiginiais drabužiais apsirengę žemaičiai susitikdavo dažniausiai per mišias ar atlaidus. Tuomet ne visos moterys dievobaimingai tik į altorių žiūrėdavo. Matyt, šiek tiek laiko praleisdavo žvalgydamosi ir į kaimynes. Galbūt todėl kiekviena parapija turėjo savitą aprangos stilių“.

Namuose moterys siūdavosi marškinius, sijonus ir prijuostes. Liemenių, švarkelių ir gerosios vyro aprangos žmona ar kita namų moteris niekada nesiūdavo. Tą, pasak T.Jurkuvienės, darydavę keliaujantys siuvėjai, tokie kaip Palangos Juzė. Pas pripažintą siuvėją pameistriu ar mokiniu pasisukinėję, didesnę ar mažesnę nuovoką apie audinių kirpimą turėję keliauninkai tokiu būdu pelnydavosi duoną.

Tautiniai papuošalai

Daugelis romantikų, anot T.Jurkuvienės, klysta ant žemaičių kaklo ar rankų įsivaizduodami žalvarinius papuošalus: „Metalas nunyko gilesnėje senovėje. Žemaitės moterys 19 a. puošėsi gintariniais karoliais. Apskritai nuo 14 a. Lietuvoje naudojama nedaug papuošalų – daugiau žaidžiama su audimu ir dekoravimo būdais. Išskirtinio dėmesio sulaukė ant krūtinės nešiojami, raudonais ryškiais kaspinais parišti škaplieriai“.

Vyrai jokių specialių papuošimų nenešiodavo. Didžiausia to meto jų naudota puošmena – kelios spalvotos povo plunksnos skrybėlėje. Apskritai buvo manoma, kad vyro drabužio grožis slypi pačiame pasiuvime ir medžiagos dažyme.

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.