Kintiškė Rima: „Josiu, kol pajėgsiu užlipti ant žirgo“

Zirgininke 2Kol arklio nepakeitė technika, jis buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Mūšiuose ir susisiekimui žirgų jau seniai nebereikia, vis rečiau pamatysi ir plūgą traukiantį arklį. Dabar daugiausia jie auginami dėl pramogos ir sporto. Aistringi žirgų mylėtojai juos laiko vien dėl grožio.

Kintiškiai pažįsta, o ir atvykstantys nuolat pastebi Kintų renginiuose dailią moterį su žirgu. Tai – Rima Nausėdienė (Rimkutė), jos pačios žodžiais tariant, – vienintelė kaime, kuri su bernais jaunystėje be balnų darbiniais arkliais jodinėdavo po miškus. Ji taip pat buvo vienintelė mergina Kintuose, kuri jojo konkūrą. Tą daro dar ir dabar.
Prie arklių traukė nuo mažumės
Zirgininke 1
Šiandien kintiškė Rima negali pasakyti iš kur ta meilė, bet prie arklių ją traukė nuo mažumės. Anksti netekus tėvo, jį atstojo senelis, kuris pirmas ir užkėlė ją ant arklio. Bėgant metams su arkliu teko daug darbų atlikti: vagoti bulves, šieną grėbti, o kadangi mama fermoje dirbo, tekdavo ir pašarus vežti. Taip ir draugavo su arkliukais kiekvieną dieną.

Rima prisimena buvusi vienintelė mergina kaime, kuri su bernais jaunystėje be balnų darbiniais arkliais po miškus jodinėdavo.

Nuo seno manyta, kad arklys – laimės ir sėkmės nešėjas. Arklių mylėtojai patvirtina, kad radusiuosius sutarimą su šiuo gyvūnu lydi sėkmė, nes jų gyvenimas tampa prasmingesnis ir dvasingesnis. Ne veltui ir pasagai priskiriamos stebuklingos galios. Žmonės tiki, kad virš durų akštyn galais pakabinta pasaga saugo nuo piktos akies.

Kuomet 1980 m. tuometinis Kintų J. Čiulados tarybinis ūkis įsigijo sportinių žirgų, Rima pradėjo lankyti ir treniruotes.

„Buvau vienintelė mergina, kuri jojau konkūrą. Baigiau Kintų vidurinę mokyklą, įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Ištekėjau, gimė trys vaikai, ir žirgų sportas atitolo. Bet kai vaikai užaugo, nusipirkau sportinę kumelę. Ji sportui nebetiko, bet atvedė man kumelaitę, su kuria lig šiol draugauju“, – pasakoja kintiškė.

Norėjo užsiauginti žirgą pramogai

Rima sako visada galvojusi užsiauginti žirgą tik pramogai, bet padedant vilkytiškei Laimai Ciparienei ir jos tėveliui, priekuliškiui Ignui Burškiui treniruojant jos žirgą Libelą, vėl pradėjo dalyvauti varžybose.

„Esu dėkinga jiems už įdėtą didelį triūsą ir kantrybę treniruojant mano žirgą. 2012 m. pabandžiau dalyvauti varžybose po 25 metų pertraukos ir tada laimėjau 3 vietą. Nuo tada vėl užsikabinau. Laimėjome daug gražių prizų per tuos kelerius metus“, – džiaugiasi Rima. Toliau ji gilino žirgininkystės žinias Kauno profesinio mokymo centre.

„Libela – mano nuostabiausias žirgas gyvenime. Josiu iki tos dienos, kol pajėgsiu užlipti ant arklio, – taip pasakiau savo vaikams. Ir Libelos niekam neparduosiu – kartu būsime tol, kol kartu pasensim“, – sako ji.
O šventinėms pramogoms moteris įsigijo dar du ponius.
Zirgininke 3

Įsiminė konkūras Rusnėje

Labiausiai Rimai įstrigo 2013 m. konkūras Rusnėje. Tą dieną atšokus du konkūrus, Rima sako atsigulusi ant pievos ir galvojusi: bandyti trečiąjį ar ne. Tai buvo šuolio galingumo konkūras.

„Niekada nebuvau šokusi“, – prisipažino kintiškė. Bet sutikusi Igną Burškį pasitarė ir nusprendė dalyvauti konkūre ir užėmė 3 vietą. Konkūro didžiausias aukštis buvo 1,65 m ir tai buvo didžiausias pasiektas Rimos ir jos žirgo aukštis.

Pašnekovė svarsto, jog su metais ateina laikas, kai reikia sustoti. Tad ir ji ilgainiui su savo augintiniais pradėjo važiuoti į šventes, vaikų gimtadienius, fotosesijas vestuvėse ir krikštynose.

„Arklių pievose mažėja, tad dažnam linkėčiau rasti progų pabendrauti su arkliu, o jei yra galimybių – ir įsigyti šį gyvūną. Arklys – ir puikus draugas, ir gydytojas, ir guodėjas, kai kam – dar ir duonpelnys. Tik norint įgyti arklio pasitikėjimą, reikia mokėti jį užkalbėti – pažinti gyvūno psichologiją ir jį mylėti“, – šypsosi kintiškė Rima Nausėdienė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.