Audra, birželio 17-ąją startuojantis Kintų muzikos festivalis šįmet publikai siūlo net 17 koncertų ir 12 kitokių renginių. Tačiau jūsų dėka kultūrinis gyvenimas Kintuose verda visus metus?
– „Kintai Arts“ veiklos užima tiek pat ar net daugiau nei jau 12 metų rengiamas Kintų muzikos festivalis. Kažkada netikėjau tuo, ką sakė žmonės, – kad tai taps nuolatiniu mano darbu. Ir tapo. Festivalis trunka apie du mėnesius, aišku, prisideda pasirengimo jam darbai, tačiau mes dūzgiame ištisus metus, įgyvendiname jau antrą tarptautinį projektą antrus metus iš eilės. Tai yra ir menininkų rezidencija, kuri šiek tiek buvo pristabdžiusi veiklą dėl COVID-19, tačiau dabar, nepaisant ekonominių sunkumų, organizuojame ne tik dailininkų, kompozitorių, bet ir vokalistų rezidencijas. Taip pat – scenarijų rašytojų, literatų, jaunųjų kino kūrėjų, architektų, – toks spektras, tiek norinčiųjų, kad beveik nesutelpame savo meno rezidencijų pastate, kuris turi septynis kambarius. Mums kritiškai trūksta infrastruktūros, kad Kintai galėtų dar labiau klestėti. Tuo pačiu vykdydami EEE – Europos ekonominės erdvės – finansuojamą projektą „Kultūros skūnė“, aktyviname vietos verslus. Kitaip tariant, dirbame pagal šiuolaikinį vietokūros principą. Visada rūpinomės paveldo – ne rašytinio, o materialaus, apčiuopiamo, išsaugojimu. Tai yra vėtrungės, istoriniai laivai, dar prisidėjo keramika – kokliai. Turime idėją atstatyti istorines krosnis, kurios buvo dabartiniame meno rezidencijos pastate, kadaise buvusioje miestelio rotušėje. Paveldo ir amatų puoselėjimo kryptys tapo svarbios, kai baigėme rezidencijos projektą ir įkūrėme amatų centrą. Jis klesti. Savo tinklalapyje pateiksime „Kultūros skūnės“ turgelį, kur pristatysime 30 mūsų krašto amatininkų veiklą, kad į festivalį atvykę svečiai rastų, ką dar čia nuveikti – pažvejoti, degustuoti žuvies, paplaukioti istoriniais laivais, dalyvauti keramikos edukacijose, pasigaminti vėtrungę.
Viskas prasidėjo nuo šimtametės senelių sodybos?
– Sodyba, kurioje apsigyveno mano senelis su šeima, skaičiuoja savo gyvastį nuo 1923 metų – dabar jai 100 metų, kaip ir Lietuvos susijungimui su Mažąja Lietuva. Seneliams mirus perėmėme sodybą, joje vasaromis augo mano vaikai. Nė vienas iš šeimos nenorėjome jos atsakyti. Nuo jos ir prasidėjo visos mūsų veiklos. Pakvietusi Vydūno kultūros centro direktorę Ritą Tarvydienę klausiau, ką galėtume daryti mūsų didžiulėje autentiškoje daržinėje. Ji palaikė mano idėją rengti klojimo teatro spektaklius. 2007-aisiais tą ir pradėjome daryti savo „Senojoje Kiminių sodyboje“. Kiminiai – mano šeimos pavardė, visi Kintuose ją žino. Dar anksčiau atsirado sportas. Sūnus Laurynas labai norėjo išmokti kaituoti. Pas mus pradėjo važiuoti jaunimas iš Vilniaus, Kauno mokytis valdyti jėgos aitvarus. Sūnus mokėsi griežti smuiku, priklausė Balio Dvariono mokyklos orkestrui, tad turėjo daug grojančių draugų, kurie norėjo čia padaryti muzikos savaitę. Susitikome su tuomet dar labai jaunu NIKO orkestru, jo įkūrėju Gediminu Gelgotu. Iš mūsų bičiulystės pamažu ir atsirado Kintų muzikos festivalis. Tuo pat metu svajojom apie daug ką – paveldinio maisto gamybą, nes močiutės spausdavo sūrius, atnešdavo juos festivalio dalyviams, kepdavo blynus, duoną, darydavo girą, miške rinkdavo uogas. Sodyboje rengdavome didžiausius furšetus, į kuriuos besibaigiant festivaliui sukviesdavome visus koncertų dalyvius.
Dabar sodyba tapo labai jaunatviška, nes čia priimame ir menininkus, muzikantus, vaikų kino, jėgos aitvarų stovyklų dalyvius.
Patys ir gyvenate senojoje sodyboje?
– Nuo balandžio visą šiltąjį sezoną – tik čia. Kitu laiku tarp Vilniaus ir Kintų. Gyvename senajame name, kurį šiek tiek rekonstravome, rekonstravome ir daržinę, uždengėme jos stogą nendrėmis.
Ką jums reiškia pamarys, vietos kultūra? Kodėl taip norėjote iš didmiesčio čia sugrįžti ir net vestuves po 30 metų su vyru Arlandu antrą kartą iškėlėte pagal šišioniškių tradicijas?
Man ši vieta svarbi, nes čia gimiau, užaugau, baigiau Kintų vidurinę mokyklą. Išėjau į gyvenimo kelią, paėmusi iš čia viską, kas geriausia. Tai – sportas, meninės veiklos, mokslas. Čia gamta – užburianti. Ji visada buvo laukinė, o man norėdavosi, kad Kintai būtų kaip Nida. Pamenu, atvažiuodavo mano dėdė iš Kuršių nerijos ir sakydavo: „Čia pas jus toks kaimas, nešvaru. Nidoje – visur takeliai, lietus nulyja ir iškart galima eiti švariais batais“. Labai ant jo pykdavau, galvodavau: bet ir mes galim ne prasčiau, ant tų pačių marių kranto gyvename. Ko gero, ta vaikystės nuoskauda, toks sulyginimas iš pasąmonės mane stūmė tam, ko ėmiausi gerokai vėliau.
Baigiau medicinos, paskui – ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Tai lyg ir neturi nieko bendra su tuo, ką darau. Bet visada buvau aktyvi visuomenininkė. Studijavau ne pagal pašaukimą. Gyvenimo patirtis, kažkas iš vidaus mane tiesiog vertė sugrįžti ir imtis veiklų čia. Stiprus impulsas tam buvo ir aktorės Virginijos Kochanskytės monospektaklis „Sugrįžimai“, kurį pamačiau šalia esančiame Mingės kaime. Ji kalbėjo apie tai, kaip žmonės išvyksta į didelius miestus, gyvena devynaukščiuose, žiūri pro langą ir niekaip neįprasmina kraičio, kurį susikrovė per visą ilgą gyvenimą. Kaip tik buvau pradėjusi rodyti spektaklius savo daržinėje. Pagalvojau: kaip ji teisingai kalba, kokia paveiki meno jėga! Ji sako tai, ką aš jaučiu! Tai buvo mano sielos šauksmas.
Tada, įtariu, nenumanėte, į kokio dydžio darbus viskas išaugs?
– Tikrai negalvojau, kad viskas virs tarptautiniais projektais, kad jų sklaida bus tokia didelė. Visą laiką žinojau, kad mūsų marių krantas yra labai geras, čia unikali gamta, tai pamatę žmonės apsidžiaugs, susidomės. Pradžioje trūko infrastruktūros, gyvenome savo sodyboje, o jos kieme darėme furšetus. Matydami, kad netelpame, savivaldybės vadovai pasiūlė istorinį pastatą miestelio centre, buvusią rotušę ir banką, kur dabar – meno rezidencija. Tas namas šiandien – labai reprezentatyvus, gražiai jį restauravome. Stengiamės sutvarkyti ir daugiau istorinių pastatų, nors kažkada tikrai negalvojau, kad teks užsiimti renovacija, finansų paieška, pritraukimu. Tai kainuoja daug laiko ir pastangų, tad, manau, jog laikas festivalį atiduoti į profesionalų rankas. Esu labai dėkinga, kad nuo pat pradžios prieš 12 metų šalia stovėjo G. Gelgotas. Šįmet pagalbą sudarant menines programas pasisiūlė žinomas violončelininkas Glebas Pyšniakas. Labai tuo džiaugiuosi. Padedant tokiems žmonėms festivalis netampa provincijos renginiu. Jis – rimtas, tarptautinis, garsinantis pamario kraštą.
Jūsų šeima taip pat panardinta į Kintų veiklas?
– Tikrai taip. Sūnus Laurynas Juodeška žinomas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir pasaulyje. Jis Kintuose įkūrė kaitavimo mokyklą, išsilaikė tarptautinę licenciją, yra jėgos aitvarų instruktorių egzaminatorius. Laurynas moko instruktorius, kurie dirba Lietuvoje ir užsienyje. Marti Eglė perėmė paveldinių vėtrungių gamybos paslaptis iš Lauryno ir su meile jas kuria. Vyras Arlandas – Kauno plaukimo federacijos prezidentas ir didelis veteranų sporto entuziastas. Jis įsteigė Šveicarijos maratoną – plaukimą kaime prie Jonavos, atgaivino plaukimą per Kuršių marias – 10 kilometrų distanciją, kurioje mes abu dalyvavome būdami studentai. Tai buvo 1983 metais, kai plaukimas vyko paskutinį kartą. Po 36 metų jis tą maratoną atnaujino. Pernai ir užpernai plaukikai varžėsi 25 kilometrų distancijoje. Įsijungia sūnus Laurynas, suorganizuoja palydą – valtelę kiekvienam dalyviui. Tokiai ilgai distancijai dalyvių būna labai daug – virš dešimties. Tas plaukimas tampa didele švente Kuršių mariose, plaukikų kelią žymi istoriniai laivai, prisideda buriuotojai.
Visa mūsų šeima tokie pat – truputį išprotėję.
Kintų muzikos festivalio programa – čia: https://kintaiarts.lt/muzikos-festivalis/