Lapkričio 23-ąją minime šv. Klemenso – žvejų globėjo – dieną. Nežinantiems priminsime, kad šio šventojo simbolis – inkaras – sergi nuo audrų bei kitų vandens pavojų.
Sergi, globoja. Bet ar šiandien mūsų žvejai jaučiasi pakankamai saugūs?
Turbūt daugelis pripažins, kad įstatymai, kuriuos priima aukščiausieji valstybės vadovai (pastariesiems jokie šventieji – nė motais), kartais taip apraizgo, jog patys žvejai jaučiasi kaip į tinklus pakliuvusi žuvis: nors ir muistysies, stengsies ištrūkti, bet pinklės didės, o padėtis vis blogės…
Iš vietinių atėmė… vandenis
Priminsime, kad prieš kelerius metus įsigaliojo tvarka, jog norintieji pažvejoti Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose privalo už tam tikrą mokestį įsigyti žvejo mėgėjo korteles. Suprantama, kad itin audringai šią žinią priėmė gyvenantieji prie vandens telkinių, ypač rusniškiai.
Pastarųjų žygiai pas įtakingus vadovus, rašyti prašymai ir organizuotos diskusijos atnešė rezultatų: netrukus rusniškiai atgavo teisę saloje žvejoti be specialiųjų žvejų mėgėjų kortelių. Salos gyventojams tereikia įrodyti, kur deklaruota jų gyvenamoji vieta.
Tačiau „ant ledo“ liko kintiškiai. Nors jie taip pat gyvena vandens apsupty, kai kuriems (nejuokaujant) vanduo telkšo tiesiog kieme, šiukštu – su meškere laisvai laiką praleisti gali ne kiekvienas, o tik tas, kuris papurto kišenę ir įsigyja žvejo mėgėjo kortelę. Pastaroji parai kainuoja 10 litų, savaitei – 30 litų, mėnesiui – 50 litų, o perkant terminale dar reikėtų pridėti po 2 litus.
Kovoja už kintiškių teises
Ir rimtai, ir pajuokaujant šventuoju Klemensu galima pavadinti Kintuose gyvenantį Manfridą Barkaitį. 58 metų kintiškis savo gyvenimo be mėgėjiškos žvejybos neįsivaizduoja, tad puikiai supranta ir šio krašto žvejų problemas. Ne tik supranta, bet ir ieško būdų, kaip jas išspręsti. Būtent Manfridas yra vienas iš atkakliausių žvejų teisių gynėjų ir nepraranda vilties, kad kintiškiai, kaip ir rusniškiai, savo teritorijoje galės mėgautis mėgėjiška žūkle kada panorėję ir be jokių specialių leidimų.
Manfridas prisipažįsta, kad jam ir jo žmonai Vidai, kuri taip pat yra aistringa meškeriotoja, žvejo mėgėjo kortelių nereikia, nes abu turi neįgaliojo pažymėjimus, tačiau vyras neketina nuleisti rankų dėl kitų kintiškių teisių.
„Gaila vaikų, kuriems, sulaukus 16 metų, jau draudžiama žvejoti savo krašto vandenyse, nes reikia įsigyti gana nepigias žvejo mėgėjo korteles. O juk tie patys vaikai kasmet po kelis kartus važiuoja valyti pakrančių, renka šiukšles, prižiūri aplinką. Su tokiais įstatymais iš vaikų tarsi atimta gamta. Gaila ir kitų kintiškių žvejų, kurie jau negali kada panorėję, po darbų, nueiti kelioms valandoms pažvejoti. Tiesą pasakius, daugelis vietinių žvejų mėgėjų meškeres padėjo į kampą. Dabar sutiktojo nepaklausi, kas kimba, nes dauguma net nežino atsakymo“, – sakė vyras, o jam pritarė žmona Vida.
Anot kintiškių, žvejyba tapo uždraustu vaisiumi, o Manfridas šią tvarką prilygino situacijai, kai įsipili vandens į stiklinę, bet negali gerti.
Pasak sutuoktinių, normalu, kad žvejų mėgėjų korteles turi įsigyti atvažiuojantieji iš kitur. Tokie pabūna pamaryje vos kelias dienas, specialiai tai žvejybai kaip pramogai ruošiasi. O kaip nekeikti tokio apmokestinimo vietiniams, kurie, kaip tėvai ir seneliai, užaugo su meškere rankoje, į žvejybą eina laisvalaikio minutę praleisti, atsipūsti nuo darbų?
Su vandeniu susigyveno nuo mažumės
Pats Manfridas gimė ir užaugo Ventėje, nuo mažų dienų su tėvu ėjo žvejoti, pamilo tokį laisvalaikį. Jo išbraidytos visos šiame krašte esančios upės: Upaitė, Mingė, Atmata, Tenenys, visi kanalai, kelias dešimtis kartų perplauktos Kuršių marios, pažįstamos visos krantinės. Vanduo tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Sutikęs būsimą žmoną, o vėliau ją vedęs, vyras sugrįžo gyventi į Kintus, čia 25-erius metus dirbo Vandens kelių direkcijoje. Plukdė turistus, rodė jiems Pamario kraštą, prižiūrėjo Nemuno kelią. Vėliau gimusius tris sūnus taip pat pripratino prie vandens – jie visi pamilo žvejybą.
„Visą vasarą praleidžiame ant vandens„, – sakė Vida ir staiga, prisiminusi nemalonų atsitikimą, pritilo.
Barkaičiai pasakojo, kaip praėjusią vasarą buvo nubaustas jų sūnus Petras, kuris sėdėjo laive, kai tuo metu pro šalį plaukė gyvosios gamtos inspektoriai. Pastarieji pamatė, jog iš laivo kyšo meškerės, ir Petrą nubaudė 100 Lt bauda, nes vyras neturėjo žvejo mėgėjo kortelės. Deja, įtikinti, kad šios meškerės yra į krantą išlipusių kintiškių, nepavyko.
„Grįžtu į namus trumpam, nes esu jūrininkas. Tiesiog tą kartą, kai mane nubaudė, buvau pasilikęs laive, o kiti vakarojo ant kranto, kepė šašlykus, šnekučiavosi“, – pasakojo Petras, apgailestaudamas, kad žvejo mėgėjo kortelė, kainuojanti parai 12 litų, tikrai kintiškiams yra prabangos dalykas.
„Įsigaliojus tokiai tvarkai, jau panorėjęs nepatrauksi su meškere prie vandens. O iš kur, pavyzdžiui, tam paaugliui, dar lankančiam mokyklą, kasdien paimti 12 litų?“ – apie absurdišką kintiškių žvejų situaciją atviravo Manfridas.
Jei reikės – streikuos
Prisimindamas prieš metus buvusią Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio viešnagę Kintuose, Manfridas sakė, jog tuomet nemažai buvo diskutuota dėl to, kad reikia ir kintiškius išlaisvinti nuo privalomo mokesčio už leidimus žvejoti. Deja, kalbos liko kalbomis. Šiuo metu nei Seimo narys pasirodo, nei kas aiškėja. Tad ir šiandien kintiškiai turi pirkti žvejų mėgėjų korteles, kad galėtų savo apylinkėse meškerioti.
Ne paslaptis, kad dauguma vietinių žvejų, nesukrapštydami kelioms valandoms tų 12 litų, tiesiog rizikuoja.
„Palauksime pavasario. Jei ir toliau taip bus, padarysim streiką, užtversim kelią į Kintus ir nieko neįleisim. Tegul pamato“, – kalbėjo Manfridas.
Kintiškis pasakojo apie netoliese gyvenantį smulkų ūkininką, kuris augina tris sūnus. Vyras, norėdamas po ūkio darbų 2-3 valandas su sūnumis pažvejoti, turi mokėti apie 48 litus. Štai toks ir „malonumas“.
Žuvies gerokai sumažėjo
Paklaustas, ar daug žuvies dar liko Pamario vandenyse, Manfridas su žmona pripažino, kad jos, palyginti su ankstesniais metais, beveik nėra. „Prieš 25 metus karšį buvo galima su rankomis pagauti, vanduo virė nuo žuvies, o dabar ir per nerštą neįmanoma pagauti. Žinoma, tuomet juk paleistume“, – apie žvejybą pasakojo kintiškis, o jo žmona papildė savo pastebėjimais. Pasak Vidos, šiuo metu dažnai net kelias valandas kabliukas nesujuda.
Anot pašnekovų, ne brakonieriai kalti, kad neliko žuvies, o verslininkai. Dabar jų, išsipirkusiųjų patentą žvejybos verslui, yra tiek, kad marių ir Nemuno vandenys tiesiog filtruojami nuo pat Nidos iki Sovetsko.
„Verslininkai naudoja pigius valo tinklus, jų į vandenį prileidžia gausybę. Jei suplyšta, čia pat, vandenyje, tinklus ir palieka. Neseniai internete skaičiau, kad Rusijoje tokie tinklai jau uždrausti, nes jų žala prilygsta žuvies gaudymui su elektra“, – pasakojo Manfridas. Tada, anot jo, „žuvis nebegali vaikščioti“.
Dar viena problema, dėl ko mažėja žuvies – Klaipėdos uosto gilinimas. Pavasariais sūrus vanduo į gėlas marias atiteka net iki Ventės rago, o ir žvejai pagauna tokių žuvelių, kokių anksčiau mūsų krašto vandenyse nebūdavo: plekšnių, grundulų.
Manfridas atsimena, kaip gal prieš 35 metus su tėvu plaukė į Jūrų muziejaus atidarymą. Jau tuomet, stovėdamas ant kelto, jis padarė išvadą, kad dėl tokio laivų judėjimo neatplaukia į Pamarį unguriai. „O koks dabar judėjimas? Matydamas, kas vyksta šiais laikais vandens kelyje, tėvas karste apsiverstų“, – sako Manfridas.
Iš vaikystės jam išlikę prisiminimai, kaip kasdien stalas lūždavo nuo ungurių – rūkytų, keptų, virtų… „Mušdavomės dėl dešros gabaliuko, nes jau buvome ungurių persisotinę“, – pralinksmėjęs dalijosi prisiminimais kintiškis.
Dabar Barkaičiai jau neatsimena, kada yra valgę ungurio. Kaip žinia, šios žuvies nusipirkti išgali ne kiekvienas, nes per brangu, o pagauti nebeįmanoma.