Kraštas po pasaulinio karo
XX a. pradžia atnešė daug geopolitinių pasikeitimų Europoje, tam įtakos turėjo I pasaulinis karas. Vokietijai pralaimėjus šį karą, Europoje pradėjo kurtis naujos valstybės, viena tokių buvo Lietuva (1918 m. vasario 16 d. atkurta valstybė).
Paryžiaus taikos konferencijoje (nuo 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d.) buvo sprendžiamos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos, pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be kitų pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema.
Sprendimą atskirti šį kraštą nuo Vokietijos lėmė ne lietuvių „istorinės teisės“, o antivokiška prancūzų politikų pozicija, kuria siekta silpninti Vokietiją ir neleisti jai suartėti su bolševikais Rusijoje, sukuriant barjerą Vidurio Rytų Europoje.
Klaipėdos kraštas 1919 m. nebuvo perduotas Lietuvai, nes Lietuva neturėjo tarptautinio teisinio pripažinimo, nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Versalio taikos sutartis numatė, kad Vokietija atsisako teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigojo pripažinti visus Antantės, t. y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos. Krašto valdymas laikinai buvo perduotas Prancūzijai.
I pasaulinio karo metais puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje „Gintarinėje deklaracijoje“, kurią dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje.
1920 m. Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželį Ambasadorių konferencijoje iškėlė Klaipėdos klausimą ir ragino pripažinti Lietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą. Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė. Lietuvai liko tik bandyti jėga prisijungti.
Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet pasiekė didžiausią galybę ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Paradoksalu, bet labiausiai pritarė ir net skatino Lietuvos vyriausybę ryžtis šiai akcijai Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama savo interesų: naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją keisti politiką, buvo Versalio sutarties sąlygos ir Lenkijos pavojus.
1922 m. pavasarį prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų konsultacijos. Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos aktyvūs vokiečiai traktavo kaip laikiną reiškinį, mažiausią blogybę. Dauguma vietinių netroško tapti laisvo krašto dalimi, kurią sergėtų Prancūzija, tik todėl palaikyta Lietuvos iniciatyva. Net manyta, kad Klaipėda jai perleidžiama laikinai saugoti kaip daiktas, kurio nevalia liesti, kuris turi išlikti nepakeistas, o pareikalavus – grąžintas. Sukilimo išvakarėse Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins lietuviams.
Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ir SSRS. Čia irgi suveikė antilenkiškumo veiksnys, Maskva siekė užkirsti kelią Lenkijos įtakos plitimui.
Sovietų Rusijos komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkritį vykdamas į Ženevą, sustojo Kaune ir per pokalbį su E. Galvanausku pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui“. Jis pažadėjo, kad SSRS neliks „neveikliu stebėtoju“, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, nes ir ji nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti pajūryje.
Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d. žurnale „Trimitas“ prezidentas Antanas Smetona rašo: „Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu (1919-1922 m. buvo keletas bandymų įgyvendinti laisvosios Klaipėdos valstybės (vok. Freistaat) idėją. Šiuo būdu buvo siekiama išvengiant galimo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos), Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? […]. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas. […]. Reikia sudaryti faktas, ypač kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė […]. Alijantai [Antantės valstybės] dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“.
Gelbėjimo komitetas – Šilutėje
1922 m. gruodį sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK), turėjęs vadovauti sukilimui. Jo tikslas – suburti prisijungimą prie Lietuvos remiančius krašto gyventojus, parodyti sukilimą kaip vietinių iniciatyvą, tuo pridengiant vyriausybės vaidmenį, kariuomenės, šaulių sąjungos ir savanorių dalyvavimą jame. Po sukilimo VMLGK buvo būtinas kaip tarpininkas, turėjęs sukilėlių valdžią perduoti vyriausybei.
Sukilimo štabas veikė Klaipėdos „Ryto“ viešbutyje, VMLGK skyriai susikūrė kituose miestuose, parapijose: Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Plaškiuose, Rukuose, Natkiškiuose, Priekulėje, Rusnėje, Kintuose ir kt. Gruodžio 19 d. Šilokarčemoje (Šilutė), viešbutyje „Germania“ vyko pirmasis VMLGK iniciatorių surengtas lietuvių susirinkimas, priimta rezoliucija, reikalavusi, kad kraštą valdytų patys lietuviai. Panašūs susirinkimai vyko ir kitose vietovėse.
1923 m. pradžioje VMLGK dėl vokiečių policijos persekiojimų perkėlė susirinkimų vietą į Šilokarčemą, o sausio 7 d. paskelbė atsišaukimą „Broliai šauliai!“. Jame prašė šaulius „vardan mūsų motinos Lietuvos ateities sustiprinti mūsų silpnas eiles ir padėti iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti“ . Šis atsišaukimas tapo oficialiu pretekstu Lietuvos šaulių sąjungai beveik atvirai dalyvauti karinėje operacijoje.
Reikšmingas sausio 9 d. išleistas manifestas „Visiems gyventojams Klaipėdos krašto“, pasirašytas 5 VMLGK narių. Jis turėjo legitimizuoti prancūzų administracijos nuvertimą krašte. Jame teigiama, jog VMLGK prisiima susirinkimuose suteiktus įgaliojimus, praneša, kad ima valdžią krašte, skelbia, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Paskelbus dokumentą prasidėjo sukilimas.
Kitas svarbus dokumentas – 1923 m. sausio 19 d. Šilutės seimo deklaracija, oficialiai Klaipėdos krašto seimo deklaracija. Lietuva sausio 15 d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė kraštą, bet šį veiksmą reikėjo įteisinti. Tai atlikta Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atstovų suvažiavime Šilutėje. Suvažiavimas priėmė Deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prisiglaudimą prie Lietuvos, pasiskelbė aukščiausiąja krašto atstovybe. Šilutės seimo atstovai įgaliojo VMLGK rūpintis, kad Antantė greičiau pripažintų krašto prijungimą. Tą pačią dieną apie deklaraciją pranešta Lietuvos vyriausybei.
Krašto prijungimas
Lietuva atvirai kovoti su Prancūzija dėl Klaipėdos krašto negalėjo, vietiniai dėl susijungimo laikėsi pasyviai. Prijungimo išvakarėse, V. Krėvė rašė: „Abelnai Klaipėdos krašto gyventojai, dauguma jų net lietuviškai kalbantieji, laikėsi gana abejingai ir dėl galimybės susijungti su Didžiąja Lietuva jokio džiaugsmo nerodydavo“.
1922 m. lapkritį vykusiame vyriausybės posėdyje nutarta inscenizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą. Šios akcijos priedangai pasinaudota Šaulių sąjunga – nutarta iš Šaulių sąjungos narių, savanorių bei Lietuvos armijos karių sudaryti specialiąsias pajėgas.
1923 m. sausį Kaune suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė iš 1079 narių: karininkų, 582 kareivių ir 455 šaulių, jame buvo ir 3 karo valdininkai, ėję intendanto, iždininko ir raštvedžio pareigas, du gydytojai ir 6 sanitarai. Rinktinė buvo suformuota į tris grupes: 1-oji turėjo užimti Klaipėdą, 2-oji Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija, 3-oji – užimti Šilutę.
Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam dėl saugumo suteikta paplitusi Budrio pavardė. Karinius veiksmus koordinavo štabas, jam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus.
Sukilimas prasidėjo 1923 m. sausio 10 d. Sukilėliams beveik visame krašte per dieną pavyko nuversti Prancūzijos valdžią. 1-oji grupė sausio 11 d. blokavo Klaipėdą. Prancūzijos komisarui G. J. Petisne atsisakius kapituliuoti, atvykusios pastiprinimui 2 ir 3 grupės (apie 900 savanorių ir sukilėlių) sausio 15 naktį, per pūgą, puolė Klaipėdą. 2-oji grupė prasiveržė iki Prefektūros ir privertė G. Petisne su visa apsauga pasiduoti.
Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai laikantis pažadų, o Didžiajai Britanijai – neutralumo, Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai parinktas laikas (Prancūzija sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų nenoras po tiek aukų kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą.
1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip kraštas iki 1939 m. kovo 23 d. tapo Lietuvos dalimi, o tai suteikė jai priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog lemiantis egzistenciją – turėjo tapti užsienio prekybos centru, atverti kelius prekybai su užsieniu.