Knyga iliustruota šilutiškio Egidijaus Vidrinsko piešiniais. Joje – 13 pasakojimų apie Švėkšnos legendą, daktarą Juozapą Rugį, daugiau kaip prieš šimtmetį dirbusį ir gyvenusį suvalkietį Žemaitijos paribio miestelyje. Daktarą, gyvenimą pašventusį Lietuvai, Žemaitijos žemei, Švėkšnos miesteliui ir jos apylinkių žmonėms.
Daktaras J. Rugis gimė tais pačiais metais, kaip ir Vincas Kudirka – 1858 m., Sintautų valsčiuje, Rugių kaime. Kartu su V. Kudirka mokėsi Marijampolės gimnazijoje, ją baigė, baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1888 m. atsisakė šiltos vietos gubernijos centre, o nuvyko į tolimos Žemaitijos miestelį Švėkšną.
J. Rugio dukra Alicija Rugytė rašo: „Švėkšna yra vienas tų miestelių, kurio kultūriniam kilimui susidarė ypač palankios geografinės ir istorinės sąlygos. Prie Baltijos jūros, prie Klaipėdos krašto sienos ir nuo pat senų laikų prie didžiųjų kelių. Jais žygiuodavo kryžiuočiai į Žemaičius, vėliau tais pat keliais ėjo labai gyva prekyba, taigi apylinkių gyventojai galėjo labai lengvai susisiekti su Klaipėdos kraštu, su Prūsais ir Tilže.“
Autorė skaitytoją nukelia į carinės Rusijos okupuotos Žemaitijos Švėkšnos miestelį, kuriame J. Rugis švietėjišką ir knygnešio veiklą pasiaukojamai vystė lietuviškos spaudos draudimo metais.
Prieš pat Švėkšnos miestelio šventę, švėkšniškių draugiją „Tėviškė“ pasiekė dovana – I. Arlauskienės knyga Miestelio daktaras“. Knygos, pasak autorės, skirtos dovanoti šventės dalyviams, svečiams ir draugijos nariams.
Šilutiškė, pedagogė Vida Tarozienė „Miestelio daktarą“ įvardija kaip novelių romaną, kur dokumentika, persipynusi su autorės vaizduote, tapo spalvingą J. Rugio portretą. Tai ir naujas žmogus Švėkšnoje, pagal ano meto žmonių supratimą visai ne „daktariškas“: kalbantis ne lenkiškai, o lietuviškai, tad savo darbu turėjęs pelnyti jų autoritetą. Ir pelnė! Tai valstiečių švietėjas, besistengiąs dėl rusinamo, skurdinamo žmogaus materialinės ir dvasinės gerovės. Tai ir rūpestingas tėvas, auginęs savo vaikus laisvės dvasia, ir mylintis vyras (knygoje romantiška pasipiršimo istorija lenkaitei Irenai Skalskai. Beje, žmona pramoko lietuviškai, vaikai, kuriuos likimo smūgiai nuvedė į JAV, tęsė tėvo nubrėžtą lietuviškumo liniją.
Į daktaro portretą gražiai įsipina asmeniniai autorės gyvenimo trupinėliai (tėvo mokslo metai, pokario sudėtingumas, studenčių vasaros kelionė ieškant nežinomų Žemaitės gyvenimo faktų), kurie išryškina rusinimo atmosferos slogumą, paprasto žmogaus troškimą turėti savo raštą, savo laisvą žodį.
Knyga „Miestelio daktaras“ bus svarbi kiekvienam neabejingam krašto istorijai, kultūrai. Aišku viena: Švėkšnos žmonėms ji ypač reikšminga. Čia, šiame paprūsio miestelyje, prabėgo prasmingiausi J. Rugio gyvenimo metai, čia ilsisi jo ir jo žmonos palaikai.
Pasak autorės I. Arlauskienės, tai duoklė savai gimtinei ir jos žmonėms. Knygą apie šią iškilią asmenybę skatino parašyti buvęs I. Arlauskienės klasės auklėtojas, švėkšniškis Petras Čeliauskas.
Knygos krikštynos planuojamos rudenį, draugijos „Tėviškė“ organizuojamuose Rudens literatūriniuose skaitymuose švėkšniškiams ir svečiams.