Kokį vardą teiksime Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filialui?

Šiuo klausimu norėjau pasisakyti gerokai anksčiau, dar pernai planuotame Lietuvos mokslų akademijos dienos Šilutės rajono savivaldybėje renginyje. Bet, kaip pamename, jį sužlugdė užgriuvęs COVIDAS.
Kristupas Sturys ir Johannė Mechback-Sturienė. Autorius neabejoja, jog Saugų biblioteka nusipelno K. Sturio vardo ir atminimo lentos ant jo statytos bažnyčios mūro.

Tačiau tokį klausimą pravartu kelti ir šiais metais, juolab, kad nepavėluota ir šiųmetis Akademijos renginys buvo skirtas kultūros paveldo istorijos ir likimo dienoms.

Poleminį straipsnį dėl Šilutės viešosios bibliotekos Saugų filialo skaityklos pavadinimo sužadino šilutiškiams gerai pažįstamos Violetos Astrauskienės teikimas F. Bajoraičio bibliotekos administracijai ir straipsnis „Šilutės naujienose“. Autorė pasiūlė tenykščio filialo skaityklą pavadinti evangelikų liuteronų misionieriaus Indijoje Martyno Benjamino Laužemio (1866–1924) vardu. Jis gimė Klaipėdos priemiestyje Smeltėje, baigęs specialiąją misijų mokyklą Berlyne, tolimoje Azijos šalyje praleido daugiau kaip du dešimtmečius. Parvykęs atostogų dėl gydymosi ir užkluptas Pirmojo pasaulinio karo, į Indiją grįžti nebegalėjo (anglų kolonijinė valdžia visus Vokietijos piliečius, įskaitant ir dvasininkus, internuodavo stovyklose), liko tėviškėje. Išlaikęs kunigo egzaminus, iš pradžių buvo paskirtas Kairių, vėliau – Saugų liuteroniškos parapijos ganytoju. Tarp saugiškių kunigavo tik du metus ir tris mėnesius – nuo 1921 m. spalio 16 d. iki mirties 1924 m. sausio 9 d. Mirė, kaip ir nemaža kitų misionierių, nuo svetimoje šalyje pasigautų ligų. Neilgai kunigavęs, Saugų laikotarpio viešojoje veikloje nepasižymėjo.

Misionieriaudamas pasireiškė lietuvių protestantų raštijoje: iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė kelias brošiūras evangelikų liuteronų tikybos sklaidos tarp Indijos čiabuvių tema, paskelbė straipsnių Mažosios Lietuvos lietuviškuose laikraščiuose. Su pasaulietine lietuvių kultūra prasilenkė. Ilgą laiką gyvenęs tarp Indijos misionierių vokiečių, ir pats gerokai suvokietėjo, pasižymėjo konservatyviomis pažiūromis: 1919 m. liepą vykusiame atskirto Klaipėdos krašto bažnytiniame sinode pasisakė prieš lietuvių kalbos vartojimą posėdžiuose, rugpjūtį – Kairių bažnyčioje vaikų konfirmacijos šventėje apeigas pradėjo pagerbdamas nuverstą kaizerį ir senąją Vokietiją. Tai negatyviai įvertino Tilžėje leidžiamas lietuvių tautinio sąjūdžio dienraštis „Prūsų lietuvių balsas“ (1919, rugp. 3, Nr. 90, p. 2; rugp. 15, Nr. 100, p. 2). Visuomenėje ir spaudoje sulaukęs kritikos, lietuvių tautinių interesų paisė kiek nuosaikiau. Šiuolaikiniame pasaulyje misionieriavimas ir misionieriai nėra aukštai vertinami. Jų sąjūdis XIX–XX amžiaus pirmoje pusėje buvo Europos didžiųjų valstybių vykdomo nekrikščioniškų šalių kolonizavimo proceso dalimi. Dėl kunigo Laužemio atminimo įamžinimo Saugose nuomonės neteiksiu, tai tikinčiųjų bendruomenės reikalas.

Akylesnį žvilgsnį kreipsiu į Kristupą Sturį. Jis laikytinas dabartinės Šilutės savivaldybės kraštiečiu. Gimė 1821 m. Rusnės parapijos Skirvytės valsčiaus Akmingės kaime (dabar pavadinimas išnykęs), pasiturinčio lietuvio ūkininko Dovydo Sturio šeimoje. Nuo 1842 m. Karaliaučiaus universitete studijavo evangelikų liuteronų teologiją, kartu lankė Lietuvių kalbos seminarą ir gimtąją kalbą tobulino mokslo pagrindais. Seminaristai dirbo su gramatikomis ir žodynais, poezijos pagrindų mokėsi kolektyviai skaitydami ir analizuodami Kristijono Donelaičio „Metus“, tikybines giesmes ir pamokslus. Būtent šiuo laikotarpiu į gabų jaunuolį dėmesį atkreipė taip pat dar jaunas, bet netrukus mokslo autoritetų pripažintas Seminaro vedėjas lietuvių kalbininkas Frydrichas Kuršaitis. Po studijų, 1850 m., Sturys buvo ordinuotas kunigu ir paskirtas Saugų liuteroniškos parapijos vikaru. Jo laukė sunki pradžia. Jauna kunigo šeima glaudėsi kaimiečio troboje, pamaldos vasarą vyko daržinėje, žiemą – mokykloje. Būtent Sturys 1854–1857 m. pastatė pirmąją mūrinę, šios dienos sulaukusią ir tebeveikiančią Saugų bažnyčią. Surašymų duomenimis, tada parapija turėjo 4 500 gyventojų, iš jų 3 600 buvo lietuviai, veikė septynios pradžios mokyklos. Neatsitiktinai bažnytinės vyresnybės – karališkosios konsistorijos Karaliaučiuje – pavedimu kunigas aukštesniam mokslui rengė Anskį Storostą, tapusį mokytoju ir žymiojo Vydūno tėvu. Saugose Sturys praleido keturiolika metų. Vėliau jis kunigavo Malviškiuose ir Kaukėnuose, kuriuose 1891 m. mirė ir buvo palaidotas šalia bažnyčios.

Kapas neišliko, abi vietovės dabar priklauso Rusijai – Kaliningrado sričiai. Joje sunaikinti net visi miestų, miestelių ir kaimų kapinių memorialiniai paminklai. Kaukėnų gyvenamuoju laikotarpiu visa jėga atsiskleidė ir Sturio talentas, kūrybinės galios bei darbų polėkiai.

Vienas žymiausių kunigo darbų buvo protestantiškos lietuviškos Biblijos 1869 m. laidos redagavimas. Jį leidėjo – Centrinės Prūsijos Biblijos draugijos Berlyne – nurodymu pradėjo jau lietuvių kalbos autoritetu pripažintas Kuršaitis, talkino gerą akademinį išsilavinimą įgijęs Sturys. Dar nebaigus užduoties, pirmasis asmuo Karaliaučiaus universiteto skatinimu turėjo imtis rengti didįjį lietuvių kalbos žodyną, Bibliją baigė redaguoti pastarasis. Biblijos tekstas pasižymėjo aukšta filologine ir teologine kokybe. Vėliau ji sulaukė pakartotinių laidų. Biblijos rengimo užduotis ir atlikimo lygis Sturiui pelnė intelektualiosios visuomenės palankų įvertinimą. Kunigas 1879 m. iniciatorių pakviečiamas steigti Lietuvių literatūros draugiją Tilžėje ir atsišaukimą į mokslo bendruomenę pasirašė kartu su Berlyno, Getingeno, Gdansko, Halės, Karaliaučiaus ir Vienos profesoriais, Rytų Prūsijos aukštaisiais dvasininkais bei gimnazijų pedagogais, iš viso 15 asmenų. Neatsiliko lietuviai.

Motyvuojami poligloto, mažųjų tautų gynėjo Georgo Sauerweino, Jono Basanavičiaus ir Jono Šliūpo, jie 1884 m. toje pačioje Tilžėje surengė, kaip tada ketinta pavadinti, Lietuviškos mokslo ir apšvietos draugystės steigiamąjį susirinkimą. Į ją numatyta įtraukti ir tris čionykščius tautiniu sąmoningumu pasižyminčius lietuvių kunigus, tarp jų – ir Sturį. Daugiausia dėl vokiškosios opozicijos ir slaptų politinio pobūdžio trukdžių sumanymas neįgyvendintas, tačiau 1885 m. įkurta pirmoji kultūros draugija „Birutė“. Sturys vienintelis iš kunigų buvo jos narys ir dalyvavo kultūros bei švietimo renginiuose.

Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu ryškėjo kunigo pasaulėžiūros ir įsitikinimų kaita, didėjo dėmesys pasaulietiniams reiškiniams, prastėjančiai lietuvių tautinei padėčiai Prūsijoje, palankiai vertino lietuvių politinį ir kultūrinį sąjūdį. Sturys prenumeravo iš Saugoms artimo Virkytų kaimo kilusio Jurgio Mikšo redaguojamą Didžiosios Lietuvos lietuvių „Aušrą“, Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio laikraštį „Niamuno sargas“, visoms lietuvių tautos dalims – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bei išeivijos – skirtą Martyno Jankaus redaguojamą mėnraštį „Garsas“, palaikė ryšius su Tilžėje dirbusiais Didžiosios Lietuvos nelegaliosios lietuvių spaudos darbuotojais, „Aušros“ redaktoriais. Jos redakcijai dovanojo aktualaus turinio knygų, pinigų auka rėmė Simono Daukanto parašytos Lietuvos istorijos leidybą. Net ir nedidelis išlikusių Sturio vardu pažymėtų knygų skaičius liudija turinio požiūriu rimtą asmeninės bibliotekos pobūdį. Kunigas turėjo Donelaičio „Metų“ pirmosios laidos (1818) egzempliorių, enciklopedinių ir žinyninių veikalų.

Sturio vardas ir pavardė yra gyvi. Jų sutinkame Lietuvoje ir užsienio šalyse. Su kunigo genties tolimais įpėdiniais Vokietijoje ir JAV teko bendrauti ir šių žodžių autoriui, iš jų gauti kunigo ir jo žmonos nuotraukų. Tuo enciklopedinę pažymą apie Kristupą Sturį galiu ir baigti. Jei kam nors informacijos reikėtų daugiau, galiu nurodyti tyrinėjimą savo knygoje „Knygos dalia“ (1999, p. 61–79) ir išplėtotą straipsnį vokiečių kalba Vokietijos lituanistikos žurnale „Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen“ (2018, Nr. 26, p. 184–206).

Neabejodamas teigiu, kad Saugų biblioteka nusipelno Kristupo Sturio vardo ir atminimo lentos ant jo statytos bažnyčios mūro. Labai tikiuosi ir jūsų, šilutiškiai bei saugiškiai, viešosios bibliotekos direktore bei darbuotojai, šios iniciatyvos palaikymo. Kaip dažnai nutinka, įžymaus asmens vardo suteikimas stimuliuoja ir bibliotekos reikšmės gyventojų bendruomenėje pripažinimą, skatina turtinti jos fondus ir gerinti materialinę būklę. Kita vertus, tokie vardai didina nuoseklų bibliotekos veiklos atnaujinimą, motyvuoja pritraukti daugiau vietinių ir tolimų lankytojų, atveria ryšio bei bendravimo su žymiojo kraštiečio įpėdiniais galimybes. Tai skatina tobulėti ir bibliotekos darbuotoją, jausti atsakomybę už jos pavadinime įrašyto asmens atminimo palaikymą bei siekti geresnių asmeninio darbo rezultatų.