Trečiąją vietą šiemetinio konkurso „Metų ūkis“ rajoniniame ture komisija skyrė Juknaičių seniūnijos Paleičių kaime gyvenančių Laimutės ir Kazio SRUGIŲ ūkiui.
Norėdami pasiekti vieną pažangiausių rajono ūkių, turime pervažiuoti ir Leitės vandenų apsemtą kelio ruožą, ir pasigėrėti kiek akys užmato į tolį plytinčiais užlietais laukais. Tokiomis sąlygomis jau gerus du dešimtmečius ūkininkaujantys Laimutė ir Kazys didelių problemų neįžvelgia ir sako, jog stengiantis ir dirbant šiandien kaime „galima gyventi ir dar kitiems padėti“.
Sunku buvo pradžioje, dabar – lengviau
Saulėtą Bobų vasaros dieną Srugių namuose pasitinka viena šeimininkė. Kazys laukuose, nes vos kelioms dienoms nušvitus orams tenka skubinti rudens darbus. Šįkart ūkininkas – Juknaičių laukuose, kur jo laukai neužliejami, tad puikiausiai tinka rudeninei sėjai. Anot Laimutės, tomis dienomis vyras žemėn bėrė žieminių kviečių grūdus.
Kiek daugiau nei 150 hektarų žemės iš viso dirba Srugių šeima. Prie namų – pievos, kuriose ganosi apie 80 šeimos galvijų. Dauguma jų – melžiamos karvės.
1992-aisiais ūkininkauti Paleičiuose pradėję Srugiai čia gyveno jau kelis metus iki tol. Šeimininkė sako, jog pradžioje buvo sunku, o dabar – jau lengva. Labiausiai gyvenimą lengvina technika, kurios per tuos du dešimtmečius jiedu įsigijo pakankamai ir įvairios – ir traktorių, ir kombainą, ir visus reikalingus padargus. Tiesa, kūlimo techniką tenka ir samdyti, bet tai – ne bėda.
Žinia, tokiai galvijų bandai reikia daug pašaro. Anot šeimininkės, jų galvijai ir visus užauginamus grūdus sušlamščia, ir dar daugiau nei 600 rulonų šieno per žiemą reikia.
Ne visi Srugių galvijai žiemą yra prie namų. Dar viena ferma stovi atokiau, joje laikomas prieauglis.
Jei ne Europa, būtų riesta
L.Srugienė pasakoja, jog su vyru kažkada „trumpam“ atėjo į kaimą. Telšių mieste augusi moteris sako jaunystėje neišmaniusi jokių kaimiškų darbų. Juo labiau kad ir jos profesija nuo žemės ūkio buvo viena tolimiausių – choreografė. Tačiau laikas ir darbas, anot Laimutės, yra geriausi mokytojai.
Dvi dukras užauginę ir į mokslus išleidę Srugiai jau žino, kad pamainos jų ūkiui nebus – atžalos į kaimą negrįžta, nors į užsienius dar irgi neišvyko. Tad jiedu svarsto, jog kada nors galbūt keis savojo ūkio kryptį iš pieninės į mėsinę, nes taip bus lengviau.
Bet šiandien, anot moters, ūkininkavimas nebėra toks sunkus darbas, koks jis kartais piešiamas. Tiesa, Srugių ūkyje nuolat dirba du samdomi žmonės – melžėja ir darbininkas. Tai, kad jie darbo vietos nekeičia jau po 10 metų, rodo, jog sąlygos tenkina. Bet ūkininkė pastebi, jog geri darbininkai šiandien žino savo vertę ir yra gana reiklūs.
L.Srugienė sako nesuprantanti „tos pieno supirkimo kainų politikos“: trimituoja, kad kaina vis didinama, bet iš tikrųjų ji pakeliama vos 2 centais. Tikras galvos skausmas, anot jos, yra ir vadinamieji priedai prie užmokesčio.
„Va, jei supirkėjai pieno kainą pakeltų tiek, kiek nuolat pakeliama jo kaina parduotuvėse, tikrai sušuktume „valio“, – sako L.Srugienė.
Tačiau, anot jos, ir dabar kaime „galima gyventi ir dar kitiems padėti“. Labiausiai prie to prisideda europinės išmokos, jei ne šie pinigai, ūkininkams, anot jos, būtų riesta.
Nuo tamsos iki tamsos nedirba
Didžiausia Paleičių ūkininkų problema šiuo metu išlieka potvynių vandenų apsemiami keliai. Laimutė pasakoja, jog kai aplinkinius laukus ir kelius įkalina Leitė, jiems norint pasiekti miestą ar seniūniją tenka sukti bene 25 kilometrų lanką per vietinius miškus, vėliau – per Šilininkų ar Kanteriškių kaimus išvažiuoti į kelią Šilutė – Pagėgiai. Pasitaiko, kad tiesioginis kelias ir pusmetį būna po vandeniu.
Laimė, nei sodybos kiemo, nei pastatų potvynis neužsemia.
Į atvykusių savivaldybės ir žiniasklaidos atstovų pastebėjimą, kad ūkininkė neatrodo pavargusi, nors neretai girdime, jog kaimo žmonės yra pervargę, L.Srugienė atsako tokia ir nesanti. Anot jos, jiedu su vyru nedirba nuo tamsos iki tamsos, tiek, kad nebeliktų jėgų. Mechanizuotam melžimui ji kas rytą ir vakarą skiria po valandą, todėl tai neišvargina. Jėgų jiems užtenka ir poilsiui, ir kelionėms po Lietuvą.
Tiesa, ilgesnėms išvykoms nesiryžta, nes nėra kam palikti ūkio.