Sužinojusi, kad į Rusnę atvykome tik valandai, gidė ir seniūnė Dalia nežino – juoktis ar verkti. „Jei duotumėte keturias valandas, gerai pagalvočiau, kaip į jas sutilpti. O čia“, – skėsčiodama rankomis juokauja moteris. Bet jausdama, kad mes nejuokaujame, greitai veda prie žemėlapio. Kad galėtų pasakoti apie Rusnę, turime įsivaizduoti – kur esame.
Vandenų apsupta
Vanduo iš tiesų neatsiejamas nuo Nemuno deltoje įsikūrusios Rusnės gyvenimo. Vasarą salą, kurioje įsikūręs miestelis, iš abiejų pusių apkabinusios Atmatos ir Skirvytės upės džiugina vietinius, tačiau kitu sezonu metu kartkartėmis būtent vandens Rusnei ir yra per daug.
Dažnas lietuvis Rusnę ir žino iš potvynių. Tai tas miestelis, apie kurio potvynius pavasarį ir rudenį rašo naujienų portalai, skelbdami „Rusnė skęsta“, „Rusnė atskirta nuo žemyno kelioms savaitėms“. Kad mistinis 400 metrų ruožas, dėl kurio ir vyksta visi potvyniai, būtų sutvarkytas, nori turbūt kiekvienas Rusnės gyventojas. Bet priduria, kad Rusnėje gyventų bet kokia kaina. „Kai kurie sako, tai ko jūs ten gyvenat toj Rusnėj, jei žinot, kad gali užpilti. Lengva pasakyti. Ar kiekvienas norėtumėt iš savo namų, gimtinės išsikelti?“ – retoriškai klausia Dalia.
Gyventojai visada yra pasiruošę maisto ir išgyvenimui būtinų reikmenų. Galbūt vienintelis kliudantis dalykas, kurio nesuplanuosi, jei kokios laidotuvės, pasakoja Dalia, tada juk reikia kažkaip persikelti į Šilutę, ir karstą perkelti. Nepaisant to, kad potvyniai sukelia nemažai nesklandumų, Dalia tikina, kad Rusnėje gyventi nuostabu. Netrukus įsitikiname, kad tai tiesa – bent jau praleisti daugiau nei valandą ar netgi daugiau nei keturias – tikrai.