Kas galėtų ginčytis, jog Šilutė – miestas, užauginęs daug jaunų ir perspektyvių menininkų. Kraštietė Eglė NORKUTĖ yra viena iš tų, kurie savo kūrybinių sugebėjimų pamatus lipdė būtent čia. Dar vaikystėje paėmusi į rankas teptuką, nebegalėjo sustoti ir kūrybinė mūza jos nepaleido iki šiol.
Eglės entuziazmui ir norui išmokti kuo daugiau nėra ribų. Tapyba, fotografija, dizainas – tai tik keletas meno sričių, kurių pažinime šiandien skendi jaunoji kūrėja. Pasirinkusi neįprastą – gaminio dizaino specialybę, ji kuria naujų, visuomenei naudingų daiktų vizijas. Idėjų savo kūrybai jaunoji dizainerė semiasi iš gyvenimo jai metamų iššūkių, kuriems niekada nepasako žodžio „ne“!.
Surado pomėgių „viduriuką“
Eglė vaikystėje savo gebėjimus demonstruodavo visur, kur tik pasiekdavo jos spalvoti pieštukai. Todėl, kad galėtų save realizuoti ir tobulėti, nusprendė lankyti Šilutės dailės mokyklą. Ten gavo pagrindus, be kurių neįsivaizduoja šiandieninio savo gyvenimo: piešimo, tapybos, grafikos.
„Dailės mokykloje man patiko, be to, visi sakė, kad ir sekėsi man neprastai“, – prisimena Eglė.
Atrodytų, jog meniškos merginos ateitis jau buvo aiški – baigusi mokyklą ji turėtų stoti į tapybą ar panašius menus. Tačiau dar gimnazijos suole Eglės galvoje ėmė kirbėti abejonės. Sako, savęs nemačiusi kaip tapytojos. Be to, jai patiko matematika, todėl ėmė galvoti apie architektūrą. Tačiau ir čia kamavo abejonės – ar tik nebus monotoniškas šis darbas. Viską apsvarsčiusi, pagaliau ji pasirinko „viduriuką“ – visas jos mylimas sritis jungiančią dizaino 
specialybę.
„Šioje srityje reikia piešimo, braižymo, skaičiavimo, projektavimo, kūrimo ir taip trokštamų ieškojimų. Dizainas reikalauja nuolatinių paieškų, domėjimosi tuo, kas nauja, netikėta. Tai aktyvus darbas pradedant mintyse gimusia idėja, eskizu ant popieriaus ir baigiant gamyba“, – sako Eglė.
Kuria naujų gaminių idėjas
Vilniaus dailės akademijos gaminio dizaino specialybės Eglės kurse yra tik dvi merginos. Savo profesiją Eglė apibūdina vienu žodžiu – tai yra VISKAS. „Gaminio dizainas – visų dizainų motina. Tai viskas, kas nėra baldai, interjeras ir drabužiai. Visa kita mokomės sukurti – nuo puodelio iki automobilio“, – pasakoja Eglė.
Studentai gauna užduotis interpretuojant parengti pačių sukurtų daiktų maketus. Pernai šilutiškė turėjo sukurti asmeninę platformą: reikėjo idėjos, kaip padėti žmogui, atsidūrusiame stovimų vietų koncerte, pakilti nuo žemės bent 30 cm, kad jis galėtų matyti sceną. Eglei gimė mintis sukurti specialius batus: žmogus apsiauna tuos ypatingus batus, įeina į koncertą, po to batas išsilanksto ir ant jo galima palypėti abiem kojomis…
Pasak Eglės, tik nuo paties dizainerio priklauso, kaip jis interpretuoja gautas užduotis. Yra daug erdvės dizainerio fantazijai, idėjų paieškoms. Taip atrandamos įvairios daiktų panaudojimo galimybės.
Mergina stengiasi kurti praktiškus, žmonėms reikalingus gaminius, kūrybos proceso pradžioje visuomet apsvarsto būsimo kūrinio naudą visuomenei. „Visada kuriu galvodama, ar man to reikia? Ar aš norėčiau tokio daikto, ar jis man būtų reikalingas? Tada bandau taikytis prie visuomenės, domiuosi, ko trūksta. Vėliau prasideda bandymai, jau sukurtų daiktų taisymai, nes šiais laikais kažko naujo nesukursi. Tad iš esmės tobulinu tai, kas jau yra, kad visuomenei būtų komfortiškiau ir pigiau. Mes stengiamės kurti objektus, maksimaliai naudingus, bet minimaliai kainuojančius. Galima sakyti, kad šiais laikais toks ir yra dizaino šūkis“, – kalba Eglė.
Įkvėpimo šaltiniai – iššūkiai
Kūrybos procese Eglė stengiasi paliesti kuo daugiau naujų temų, nebedaryti to, ką jau yra dariusi. Gavusi užduotį, mergina stengiasi rinktis kuo mažiau jai žinomą temą ir daro tai, anot jos pačios, kas jai iš tiesų patinka. Pavyzdžiui, ta asmeninė platforma – paaukštinamas batas. Kuriant batą Eglei teko tyrinėti kojų protezus ir panašius daiktus. Tai leido pasinerti į dar nepažįstamą mišką ir išmokti daug nauja.
Būtent žinių troškimas bei naujovių ieškojimai yra didžiausias Eglės įkvėpimas. Mergina pripažįsta, jog gaminio dizainas nėra toks menas, kuomet kūrėjas gali laukti jam apsireiškiančios mūzos. Gaminių dizaineris nelūkuriuoja įkvėpimo, bet turi ilgai dirbti, kad pasiektų geriausią rezultatą.
„Panašiai idėjų ieškau ir tapyboje: daug vaikštau, domiuosi aplinka, ieškau, ko dar nesu tapiusi. Tada metu sau iššūkį ir imuosi to, ko dar nedariau. Pavyzdžiui, šiandien iššūkis man – nutapyti superrealistinį portretą. To niekada nedariau, tad bandysiu“, – pasakoja kūrėja.
Dabartinį savo gyvenimo etapą Eglė pavadino savęs ieškojimu. „Ieškau tos veiklos, kurią dievinčiau. Tose 
paieškose atradau ir kitas menų sritis – fotografiją, filmų kūrimą. Negaliu pasakyti, kad esu ar kada nors būsiu profesionali fotografė, bet šiuo metu ši veikla man yra arti širdies. Kartais pamirštu ir laiką, ir aplinkinius, nekantraudama pamatyti galutinį rezultatą. Gal ir negerai, kad taip po truputį prie visko prisiliečiu, bet būtent taip aš stengiuosi atrasti tai, kas man patinka“, – kalba Eglė.
Eglė tikina, jog viskas, kas susiję su dažais, iš jos gyvenimo niekada nedings ir išliks mažiausiai kaip pomėgis. Ji būtų laiminga, jei pomėgį pavyktų susieti su darbu, bet jei taip ir nenutiktų – kūryba vis tiek visą gyvenimą eis su ja koja kojon.
Šilutei linki nesustoti
Eglė negaili pagyrų gimtajai Šilutei ir jos žmonėms. „Mano dėstytojams, pirmą kartą atvažiavusiems į Šilutę, miestas paliko labai tvarkingo ir švaraus krašto įvaizdį. Šie jų žodžiai paglostė man širdį. Tikiuosi, tuo didžiuojasi ir patys šilutiškiai. Mieste tiek daug žalumos. Pastebiu, kad ir kūrybos srityje Šilutė ima sparčiai augti: menininkai imasi daugiau iniciatyvos, rodosi visuomenei“, – giria Šilutę E.Norkutė.
Grįžusi čia, ji pastebi, jog Šilutėje atsiranda daugiau spalvų, veiksmo, renginių. Džiugu girdėti aplinkinių komentarus, kaip nuolat keičiasi miestas: sutvarkytas parkelis, atsirado naujų skulptūrų, kitų meno kūrinių. „Linkiu visiems nesustoti ir veikti miesto bei savo pačių labui. Linkiu Šilutei nesustoti – eiti saviraiškos, aplinkos puoselėjimo keliu pirmyn“, – šypsosi kraštietė.
Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.”