Būtent tokia straipsnio pavadinime pateikta mintis kyla pamačius sa
usio 15-ąją 95 metų jubiliejų pasitikusią guvią kulėšiškę Eleonorą ŠARKAUSKAITĘ. Gripu niekada nesirgusi, laikraščius skaitanti be akinių ir puikiai girdinti p.Eleonora stebina dar ir puikiu savo humoro jausmu.
Gaila, bet ilgaamžiškumo paslapties skaitytojams močiutė neatskleidė – sako, kad pati jos nežinanti. Galiausiai pasvarsčiusi nusprendė, kad tiesiog nereikia gulėti lovoje – reikia judėti tol, kol gali.
Viena koja – Mažojoj, kita – Didžiojoj Lietuvoj
Sausio 15 diena Pamario kraštui ypatinga tuo, kad Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Didžiosios Lietuvos. Šiemet minimas šio įvykio 90-metis.
Tą pačią dieną Kulėšų kaimo gyventojai sveikino dar solidesnį – 95-mečio – jubiliejų pasitikusią p.Eleonorą.
Tiesa, kai kurie pažįstami ją žino kaip Leonorą – dokumentuose įrašytas būtent toks moters vardas. Tačiau pati močiutė tikina, kad jai tėvai išrinko Eleonoros vardą, tik keičiant dokumentus, kažkur dingo pirmoji vardo raidė.
Bet Kulėšuose ir Žemaičių Naumiestyje ji – Elenikė, visų mylima ir gerbiama močiutė.
Tai patvirtino ir Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas. Jis užsuka pas Eleonorą įvairiomis progomis. Svečius ji visada pasitinka su džiaugsmu, pavaišina, pralinksmina savo optimizmu.
Apsilankęs jubiliatės namuose sužinai, kad esi istorinėje vietoje. Ji gyvena pastate, kuriame iki 1923 metų buvo muitinė ir vadinamasis „rubežius“ tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Todėl pabuvojęs pas močiutę gali pasigirti, kad viena koja buvai istorinėje Mažojoje Lietuvoje, kita – Didžiojoje.
Dėl paramos kvailės nevaidins
Pasveikinti močiutę jubiliejaus proga atvyko ne tik seniūnas J.Budreckas, bet ir rajono Savivaldybės direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis, Žemaičių Naumiesčio socialinė darbuotoja Alma Pupšienė.
„Žiūrint, kaip vikriai jūs čia sukatės, kyla klausimas, ar jums tikrai 95 metai? Gal pasijauninusi esat?“, – šmaikščiai močiutės klausė A.Šimelionis.
„Yra žmonių, kurie ir 140 metų gyvena“, – šypsodamasi atsakė senolė.
Ją pasveikinusi A.Pupšienė papasakojo smagią istoriją, kuri atskleidžia puikų močiutės humoro jausmą ir nuovokumą. Socialinė darbuotoja papasakojo, kaip neseniai kartu su p.Eleonora ir jos kaimyne važiavo tvarkyti dokumentus, kad močiutė gautų specialiųjų poreikių paramą. Moterys abejojo, ar tą išmoką jubiliatė gaus, nes, kaip 95-erių metų, yra labai guvi.
Kaimynė patarė senolei: „Tu nors truputį apsimesk, kad kažko nesupranti, neprigirdi ir panašiai…“.
Močiutė nė nesudvejojusi atšovė: „Aš dėl tų kelių litų savęs kvaile nepaversiu“.
Niekada nesirgo gripu
Daugelis nustebs sužinoję, kad garbaus amžiaus senolė niekada nesirgo gripu. Ji mano, kad stiprią sveikatą paveldėjo iš motinos, kuri taip pat nebuvo susidūrusi su šia peršalimo liga ir išgyveno 94 metus.
Mama nemėgdavo nieko neveikti, vis sugalvodavo, kuo užsiimti. Taip bedirbdama ir iškeliavo amžinybėn.
Ir močiutė Eleonora nemėgsta gulinėti, vis susiranda darbų namuose, autobusu nuvažiuoja į Žemaičių Naumiestį. Ten į bažnyčią nueina, parduotuvėje produktų nusiperka, kapines aplanko, kur jau atgulė visi jos artimieji, bendraamžiai draugai.
Neseniai užpildžiusi dokumentus specialiesiems poreikiams gauti, p.Eleonora gavo transporto išlaidų kompensaciją, tad močiutė džiaugiasi, kad į miestelį galės nuvažiuoti ir dažniau.
Jubiliatė namuose turi kuo rūpintis. Pas ją nuo vasaros iki pat šalčių žydi gėlės, vasarą senolė darbuojasi savo darželyje, kuriame įrengė gėlyną. Močiutė rūpinasi gėlėmis su tokia meile, kad net iki Naujųjų metų mėgaujasi žydinčiomis chrizantemomis.
Ir sulaukusi sveikintojų jubiliatė negalėjo nustygti vietoje, dairėsi, ar svečiams visko užtenka, ar visi ragavo pyrago. Net šampano taurę pakėlė kartu su svečiais, linkėjusiais jai sveikatos. Tad nenuostabu, kad matant tokią močiutės energiją, sutarta susitikti ir 100-ojo jos jubiliejaus proga.