Nesibaigiantys gąsdinimai dėl žuvų išteklių mažėjimo ir verslinės žvejybos stabdymo Kuršių mariose, Aplinkos ministerijos užmačios žvejybos kvotas skirstyti konkurso ir aukciono būdu, mažiausiai 20 metų netvarkomos Nemuno deltos upių žiotys mūsų krašto žvejus kelia į kovą dėl išlikimo.
Pirmadienį Šilutėje įvyko LR Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos neeilinis posėdis, kuriame kartu su žejybos įmonių asociacijos „Lampetra“, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų ir savivaldos atstovais buvo aiškinamasi konflikto priežastys ir ieškoma problemos sprendimo būdų.
Asociacijos „Lampetra“ pirmininkė Siga Jakubauskienė džiaugėsi posėdžio Šilutėje rezultatais. „Šilutės naujienoms“ ji sakė, kad žvejams susidarė įspūdis, jog Seimo nariai pasirengę apginti Kuršių mariose ir Nemuno deltos žiotyse žvejojančiųjų interesus.
Stabdyti verslinę žvejybą – beprasmiška
Pranešimą apie žuvų išteklius Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje, jų mažėjimo ar pagausėjimo priežastis ir verslinės žvejybos perspektyvas skaitė rusniškis, Ekologijos mokslų daktaras Arvydas Švagždys.
Jo pranešime pateikti duomenys paneigia prielaidas, kad žuvų ištekliai Kuršių mariose sparčiai mažėja, kad reikia ypatingų aplinkosauginių priemonių – reguliuoti ar net stabdyti verslinę žvejybą.
A.Švagždžys pateikė duomenis apie žvejų laimikius Kuršių mariose – Rusijos ir Lietuvos pusėse. Matyti, kad žuvų laimikiai priklauso ne tik nuo žvejybos intensyvumo, bet net nuo kritulių kiekio ir kitokių gamtos veiksnių.
Mūsų krašto žvejai naudojasi tik 27 proc. Kuršių marių ploto. Likusioje marių dalyje žvejoja Rusijos federacijos Kaliningrado srities žvejai. Pasak A.Švagždžio, šios šalies žvejybos tvarka, žuvų išteklių gausinimas bei aplinkosauginės priemonės yra kitokios nei ES bendrijai priklausančioje Lietuvoje.
A.Švagždys tvirtino, kad stabdyti verslinę žvejybą Kuršių mariose tik Lietuvos žvejams būtų klaida, nes tokia priemonė tik pagausintų laimikius mūsų kaimynams – rusų žvejams.
Jo nuomone, Lietuvos valstybės bei ministerijų vadovai turi sutarti su kaimynais – Kaliningrado srities vadovybe ir nustatyti bendrą žvejybos tvarką bei žuvų išteklių gausinimo politiką Kuršių marių vandenyse.
Po mokslininko pateiktos informacijos ir išvadų, Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narys Artūras Skardžius klausė Žemės ūkio ministerijos, kuri iki š.m. liepos mėnesio reguliavo žuvininkystės reikalus, ir dabar tą veiklą perėmusios Aplinkos ministerijos atstovų, kas yra nuveikta bendradarbiavimo su kaliningradiečiais srityje, kad žvejybos sąlygos Kuršių mariose būtų geresnės, o laimikiai gausesni.
Tačiau nei vienos, nei kitos ministerijos atstovai konkrečių bendradarbiavimo projektų negalėjo paminėti. Jie sakė, kad bendradarbiaujama keičiantis statistikos duomenimis.
Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijos įpareigotos per mėnesį pateikti Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijai strategiją ir veiksmų planą 5 metams, kaip bus siekiama atkurti žuvų išteklius vidaus vandenyse ir kaip toliau bus bendradarbiaujama su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi žuvininkystės reguliavimo srityje.
Aplinkos viceministras Linas Jonauskas ramino žvejybos verslininkus, kad ministerija neketina stabdyti verslinės žvejybos Kuršių mariose.
Žvejai – už istoriškai nusistovėjusią tvarką
Kuršių marių žvejai, pasak „Lampetros“ pirmininkės S.Jakubauskienės, nerimauja, kad jie yra prilyginti vidaus vandenų žvejams ir kad jų žvejybos tvarka bus reguliuojama taip pat kaip smulkiųjų vidaus vandens telkinių žvejų, kurie žvejoja upeliuose, tvenkiniuose ar ežeruose.
Kuršių marių ir Nemuno žemupyje sugaunama apie 80 proc. žuvies, o likusi dalis yra kitų žvejybos įmonių, žvejojančių vadinamuosiuose vidaus vandenų telkiniuose.
Nemuno žemupio, Kuršių marių žvejai savo žvejybos plotus nori vadinti tarpinių vandenų žvejybos vieta, o skirstant žvejybos kvotas taikyti istoriškumo principą – žuvies sugavimo limitus dalinti taip, kaip skirstyta ligi šiol. Jie norėtų, kad šio krašto žvejams būtų užtikrinta galimybė sužvejoti tradiciškai nusistovėjusią sugaunamų žuvų dalį, o aukciono būdu būtų skirstoma tik likusi nepaskirstyta arba naujai nustatyta limito dalis. Žvejai taip pat norėtų, kad įmonė jai skirtą žvejybos vidaus vandenyse kvotą arba savo teisę į ją galėtų perleisti kitam ūkio subjektui.
Žvejų žiniomis, Aplinkos ministerijoje jau rengiama tvarka, kad visos žvejybos vidaus vandenyse kvotos gali būti paleistos į aukcionus. Žvejai mano, kad tada daugiausia kvotų galės nusipirkti ne jie, kurie nuo seno čia kūrė verslą, bet turtingesni žmonės.
Posėdyje dalyvavęs Preilos žvejas kalbėjo, kad jo sodyba ant marių kranto yra jau pastatyta žvejybos verslui vystyti, sugautai žuviai perdirbti. Jo vaikai jau nuo 10 metų amžiaus pradeda mokytis tvarkyti tinklus ir žuvį. Tad jeigu teks dalyvauti kasmetiniuose kvotų konkursuose, be abejonės, jo šeimai neužteks lėšų juose laimėti, nes šeima gauna pajamas iš žvejybos tik 5-6 mėnesius, o likusią metų dalį turi išgyventi iš tų pajamų.
Žvejai susirūpinę ne tik dėl to, kad gali būti išstumti iš verslo. Jie mano, kad kiltų grėsmė ir žuvų ištekliams, nes „vienadieniai žvejai“ siektų kuo greičiau atgauti investicijas ir semtų viską iš eilės. Kita grėsmė – kad greičiausiai į verslą sugrįžtų žvejai, kurie iš jo pasitraukė, gavę milijonus litų europinių išmokų, o vėliau, pasitaikius progai, jie dar kartą pasiimtų milijonines išeitines kompensacijas.
Tokią žvejybos perspektyvą, kurią gali sukurti Aplinkos ministerijos rengiama žvejybos kvotų vidaus vandenyse skirstymo sistema, nušvietė Baltijos žvejų asociacijos pirmininkas Algirdas Aušra.
Komisijos nariai įpareigojo Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos atstovus parengti siūlymus, kaip papildyti Žvejybos įstatymą nuostatomis, įtvirtinančiomis Kuršių marių ir Nemuno žemupio savitumą bei žvejybos kvotų paskirstymą istoriškumo principu.
Būtina gilinti žiotis
Asociacijos „Lampetra“ duomenimis, sovietiniais laikais upės, įtekančios į Kuršių marias – Skirvytė, Pakalnė, Vytinė, Skatulė, Limfortas – periodiškai (kas 15-17 metų) žemsiurbėmis buvo valomos, todėl neseklėjo. Per pastaruosius 20 metų žemsiurbės tik po vieną kartą dirbo Pakalnės ir Vytinės upėse (1994 metais).
Dumblėjant ir senkant Nemuno deltos atšakoms žuvys (sterkai, vėgėlės, nėgės, stintos, žiobriai, perpelės ir kt.) sunkiai patenka į tradicines nerštavietes. Be to, minėtomis deltos upėmis nebegali plaukti vandens turizmo bei verslinės žvejybos laivai į Kuršių marias.
Asociacijos duomenimis, Pakalnės upės žiočių gylis yra tik 60-80 cm. Būtina iki 2,5 m pagilinti bent 250-300 m ilgio šios upės ruožą ties žiotimis.
Vytinės upės žiotyse šiuo metu gylis yra irgi tik 60-80 cm. Reikia pagilinti 100 m pločio ir 300-400 m ilgio šios upės ruožą iki 2,5 m gylio. Skatulės upės žiotys – dar seklesnės, čia gylis siekia vos 40-50 cm. Būtina iki 2,5 m pagilinti 300 m ilgio šios upės ruožą ties žiotimis.
Be to, pasak žvejų, užakusios upių žiotys yra dar viena priežastis, dėl kurios kasmet didėja potvyniai ir kelia grėsmę Rusnės miestelio bei kitų apsemiamų teritorijų gyventojams, skandina jų turtą.
Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisija sutarė, kad dėl upių žiočių gylių atstatymo teks rengti dar vieną posėdį, į kurį bus pakviesti Susisiekimo ministerijos atstovai. Jiems bus pristatyta vidaus vandens kelių situacija bei galimi sprendimai jai gerinti.