Labdarą dalijusios katalikės varguolius atiduoda Dievo valiai

katalikes labdara renkasiVieni joms dėkoja, vadina mamytėmis ir net bučiuoja rankas, kiti priešingai – visai nevertina nei jų darbo, nei tų žmonių, kuriuos jos kiekvieną dieną guodžia ir rengia, – tokia prieštaringa nuomonė susidaro apsilankius Šilutės katalikių moterų draugijos labdaros krautuvėje.

Spalį keturias dienas atidariusios savo krautuvę moterys katalikės vėl ištisus pusdienius sukosi it vijurkai: kiekvieną atėjusįjį reikėjo aprengti ir apauti, parinkti rūbelius vaikams, o išlydėjus tuos vargetas vėl iš naujo dėlioti į lentynas viso rajono geradarių suaukotus daiktus. Dar tuo pat metu moterys pakavo dėžes šiltų drabužių Ukrainos bedaliams.

Bet tai jau paskutinės dienos, kuomet varguoliai dar turi kur ateiti pasirinkti drabužių: moterys katalikės uždaro savo krautuvę, nes pavargo dirbti dviejuose ankštuose, šaltuose kambarėliuose, kur trūksta net oro, pavargo ištisą dešimtmetį melsti rajono Savivaldybės vadovų normalių patalpų ir supratimo apie jų daromo darbo svarbą.

Sukūrė savitarpio paramos sistemą

 Šilutės katalikių moterų draugija krautuvę „Parama“ įsteigė 1997 metais. Rūbai, avalynė vaikams ir suaugusiesiems, namų apyvokos daiktai, – visa tai į krautuvę vežė ir šilutiškiai, ir užsieniečiai.

Dešimtys benamių, skurstančių daugiavaikių šeimų, vaikų globos namų auklėtinių greit rado kelią į šią krautuvę, kur visko, kam įpirkti neturėjo pinigų, čia gaudavo tik už ačiū.

Dešimtis kartų moterys katalikės rinko siuntas Saugų vaikų globos bei Macikų socialinės globos namams, Šilutės ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo bei Vaikų ligų skyriams, pastaraisiais metais jau gelbėjo ir naujai įkurto Šilutės socialinių paslaugų centro varguoliams.

10 metų vykdytas projektas su Danijos Olborgo miesto moterimis, kurios rėmė 50 daugiavaikių mūsų rajono šeimų.
Taip per keliolika metų rajone buvo sukurta puikiai veikianti savitarpio paramos sistema, akivaizdžiai skurdą padedanti mažinti kur kas efektyviau nei bet kokie it iš gausybės rago byrantys ministerijų sumanymai.

Draugijai priklausančios garbaus amžiaus moterys, kurių dauguma jau įžengė net į devintą dešimtį, kantriai dirbo savo darbą, neprašydamos jokio atlygio. Tiesiog todėl, kad taip jos supranta krikščionišką požiūrį į vargstantį žmogų, į saugios bendruomenės kūrimą ir pagalbą socialinės atskirties žmonėms.

Tačiau ilgainiui jos pradėjo suprasti, jog tą jų darbą vertina tik patys varguoliai, o garsiai apie socialinės atskirties mažinimą trimituojantiems valdininkams nė motais, ar šelpia kas nors tuos varguolius, ar ne…

Kambarėliuose trūksta vietos ir oro

„Suskaičiavome, kad kasmet paramą kitiems suteikia bent 2000 mūsų bendruomenės narių, o ja pasinaudoja apie 3000 skurstančių šeimų“, – sako šios nevyriausybinės organizacijos vadovė Albina Gečienė.

Ilgai dirbusios avarinės būklės patalpose, priklausančiose H.Šojaus dvaro pastatų kompleksui, kur kojos smego grindų duobėse, o ant galvos kėsinosi kristi lubos, katalikės pradėjo minti Savivaldybės slenkstį prašydamos skirti geresnes patalpas, kad toliau galėtų savo laisvalaikio sąskaita remti rajono varguolius.

Prašymai pagerinti darbo sąlygas tuomet baigėsi moterų papiktinimu – katalikės sulaukė pasiūlymo keltis į dar prastesnes buvusios „Verdainės“ pagrindinės mokyklos skalbyklos patalpas, kuriose nebuvo nei langų, nei durų, nei tualeto…

Galiausiai po dar ilgesnių maldavimų bene prieš penketą metų joms buvo skirti 2 kambarėliai Šilutės ligoninei priklausančiose Tulpių g. 14 esančiose patalpose. Tačiau lengviau dėl to tikrai netapo.

35 kv. metrai – tiek ploto dabar turi labdaringą darbą dirbančios moterys. Tuose kambarėliuose pasidarė menką takelį praeiti tarp lentynų ir dėžių su suaukotais daiktais. Šalia lango dar yra vietos tik stalui ir dviem kėdėms, tad net susėsti arbatos visoms kartu joms nepavyksta.

Mažyčiuose kambarėliuose tiesiog trūksta oro, nes vien pastarosiomis dienomis iki pietų čia apsilankė beveik po pusšimtį žmonių. O tie, kam teko dirbti su benamiais ir socialinės rizikos šeimomis, supras, jog toli gražu ne visi jų būna nusiprausę…
Tik vasarą būdavo lengviau – tuomet krūvas daiktų moterys išdėliodavo tiesiog kieme, čia juos ir rinkdavosi atėję varguoliai.
Tiesa, ligoninės vadovai šiai veiklai atidavė ir koridorių, bet daugiau patalpų duoti nebegali – jų trūksta pačiai įstaigai.

katalikes labdara erikasKlientai ateina kaip pas motinas

Visus tuos metus labdaringą darbą dirbančios šilutiškės meldžia Savivaldybę išgirsti jų prašymą skirti erdvesnes patalpas. Išties tik absoliutus skurdžius gali eiti į krautuvę, kurioje vos prasispraudžia pro kitus tokio paties likimo draugus, kurioje pilvais baksnojasi ir su pačiomis moterimis katalikėmis.

Tačiau tų varguolių juk turime tiek daug. Štai pro duris žengianti 65-erių Ona prisipažįsta jau antrą kartą apsigyvenusi Socialinių paslaugų centre. „Iš ko aš pirkčiau drabužius, kad gaunu 324 litus pensijos, o dar už nakvynę kas mėnesį 50 litų reikės atiduoti?“ – atvirai dėsto moteris ir maldauja čia dirbančių moterų surasti jai kokią šiltą striukę ir batus.
Kol buvo gyvas Onos vyras, juodu gyveno pas jo seserį, bet jam mirus toji išvariusi brolienę. Štai ir glaudžiasi moteris valdiškuose namuose jau antrą sezoną. „O kur daugiau eiti?“ – klausia.

Ona sako esanti nuolatinė moterų katalikių klientė, šios jai parenkančios visa, ko reikia, o ko nereikia – ji neimanti.
„Kam nereikalingais daiktais apsikrauti?“ – klausia ir iš Vainuto atvykę Dalia ir Valdas, jau susidėję krūvelę jiems tinkamų drabužių.

Zina irgi džiaugiasi radusi gerą striukę, sako, drabužių ne tik sau prisirenkanti, bet ir pažįstamam seneliui parnešanti.
„Jėzau Marija, kas bus, jei tos moterys mūsų nebeįsileis? Kaip reikės gyventi?“ – rypauja visai garbaus amžiaus moteris. Jos nuomone, katalikių veiklai reikėtų ir erdvių, ir šiltų patalpų, nes jos šventą darbą dirbančios.

Savo kaimynus usėniškius drabužiais sako nuolat aprūpinanti ir Danutė, pastaruoju metu gyvenanti Šilutėje, bet į Usėnus važinėjanti sodybą prižiūrėti. „Turiu tokių nevaikštančių senukų, kurie patys niekaip nenuvažiuoja nei iki seniūnijos centro. O jei ir nuvažiuotų, ten juk naudotų daiktų pardavėjams bent kelis litus reikia mokėti, o čia viskas nemokamai – tikras išsigelbėjimas“, – kalba tvarkinga pusamžė moteris.

Labiausiai moterims katalikėms dėkoja net iš Jonavos atvykęs, bet Šilutėje jau porą metų gyvenantis Erikas. Vyras pasakoja dabar miegantis malkinėje – jos savininkai leido, tik paprašė nepadegti.

Jis labiausiai prašo apatinių drabužių ir kojinių, ir A.Gečienė atiduoda specialiai jam jau surinktą krūvelę.

„Kai jos buvo uždariusios krautvėlę, visai neturėjau kuo rengtis“, – pasakoja dar jaunas neįgalus vyras. Čia pat čiumpa už rankos A.Gečienę ir dėkoja, dėkoja. „Jūs esat mamytė, aš pas jus visas kaip pas mamytes ateinu. Kaip reikės gyventi, jei jūsų neliks?“ – net sugraudina tokiu kreipiniu…

katalikes labdara onaSavivaldybė poreikio neįžvelgia

Moterys sako, kad jų veiklai reikėtų bent mažiausiai 70 kv. m patalpų. Žinoma, jos norėtų, kad jose būtų sandėlys daiktų rūšiavimui, ir šilta, ir arbatos būtų kur išsivirti. Jokios ypatingos prabangos jos neprašo.

„Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymu, bendrosios socialinės paslaugos turi būti perkamos iš nevyriausybinių organizacijų. Šilutėje nėra patvirtintos nevyriausybinėms organizacijoms remti tvarkos, nėra žinomos Savivaldybės lėšos, skiriamos organizacijoms (programiniu principu ar apmokant eksploatacines išlaidas): vienos, neteikiančios jokių paslaugų (saviraiška), naudojasi nemokamomis patalpomis, kitos – teikia paslaugas ir moka patalpų išlaikymo išlaidas; kitų vadovai gauna darbo užmokestį ir nemokamas patalpas ir t.t.

Jau 5 metai nėra ir socialinių programų (yra tik neįgaliųjų integracijai), kuriose galėtume dalyvauti ir bent kiek motyvuoti savanores.

Maloniai prašome įsiklausyti į iškeltas problemas, ir, Jūsų nuomone, esant poreikiui, tęsti šias bendrąsias socialines paslaugas. Padėkite pagerinti darbo sąlygas ir motyvaciją“, – paskutinysis toks pagalbos šauksmas į Savivaldybę nuskriejo praėjusį pavasarį, balandžio 3 dieną.

Tačiau tuomet merą pavadavęs vicemeras Virgilijus Pozingis, kaip, beje, ir jo pirmtakai, paslaugų poreikio neįžvelgė. „Savivaldybė neturi patalpų, kurias galėtų suteikti labdaringai veiklai“, – netrukus atskriejo lakoniškas jo atsakymas katalikėms.

katalikes labdara ukrainaiSavivaldybei nerūpi tie žmonės

„Mums atrodo, kad Savivaldybei visai nerūpi tie žmonės“, – liūdnai savo kolegių mintis išsako A.Gečienė.

Ji prisimena, kaip tuomet, kai nuolat gaudavo paramą iš Danijos ir ją parsivežti tekdavo iš kitų miestų, kaskart nuėjusi Savivaldybėn prašyti transporto pajausdavo valdininkų nepasitenkinimą. „Tai vėl labdaros?.. – vis tarsteldavo man, pensininkei, kuris nors iš tenykščių darbuotojų“, – sako ji.

Ne vienerius metus rajono vadovai katalikėms žadėjo, kad jų krautuvei vietos atsiras naujai statomame Socialinių paslaugų centre. Bet prieš pat įkurtuves jos išgirdo, jog ir čia vietos joms nebus, mat tik baigiant įgyvendinti projektą susigriebta, kad tokios veiklos šiame centre vykdyti neleis Europos Sąjunga.

Prisimena A.Gečienė ir paskutinį apsilankymą pas ankstesnįjį merą Šarūną Laužiką, kuomet išgirdo, jog pačios katalikės turėtų susirasti tas patalpas ir tuomet kreiptis į Savivaldybę.

Jos, beje, ieško, bet jei kurias pasiūlo, sako išgirstančios atsaką, jog Savivaldybė jų joms duoti irgi negali…

„Pikta, kad gerą darbą darydamos dar maldauti turime. Pavargome. Šios keturios dienos – paskutinės, ilgiau nebedirbsime, nuo lapkričio pradžios uždarome krautuvę“, – tokį verdiktą išsako katalikės.

„Ką be jūsų darys tie varguoliai?“ – imamės už galvos. „Atiduodame juos Dievo valiai“, – nuskamba atsakymas.