Labdaros krautuvėlė: visiems reikalinga, bet neturi vietos

labdara katalikiu„Sunku, labai sunku. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų mokyklon suruošti vaikus, jei ne ši labdaros krautuvė…“, – tai jaunų, po tris vaikus auginančių moterų žodžiai, kai klausiame jų apie artėjančią Rugsėjo 1-ąją. Sutinkame šias moteris Šilutės katalikių moterų draugijos labdaros krautuvėje, kur jos, kaip ir daug kitų šilutiškių, vyresnių ir jaunesnių, vienų ir su vaikais, praėjusią savaitę atėjo pasirinkti savo atžaloms drabužėlių ir avalynės.

Sutinkame čia ir vyresnių vyrų, ir lazda pasiramsčiuojančią senutę, ir pusamžių moterų – visiems jiems irgi reikia geranoriškų šilutiškių suaukotų daiktų.

Bet sunkiausios mintys, artėjant mokslo metams, visgi užgula moksleivių tėvus. Tad eina jie į Tulpių gatvės 14 namą, kur pagailėjusios Šilutės vargdienų – nuolatinių savo klientų – trims dienoms labdaros krautuvėlės duris vėl atvėrė moterys katalikės.

Deja, susidaro įspūdis, kad šią viso miesto vargdienius gelbstinčią paramą beverte laiko tik… rajono valdžia.

Labdaros ieško ir mamos, ir medikės

Rimos vyresnėliui – jau 17 metų. Jis nuo rugsėjo išvyksta mokytis profesijos į uostamiestį. Namuose dar lieka vidurinėlis ir 8 metukų jaunėlė, kurie irgi lanko mokyklą.labdara katalikiu Vaidas

„Berniukams reikia išleisti daugiau, dukra – mažiau išranki“, – sako Rima, kartu atsivedusi ir dukrą. Mergaitė patenkinta krauna į maišelį jai tinkamus batukus ir drabužėlius.

Kristinos trijulė – jaunesnė: nuo metukų iki 9 metų amžiaus, bet artėjantis rugsėjis ir jai nemenkas galvasopis, nes net pradinukų uniformų, kuprinių ir mokymosi priemonių kainos šiurpina.

„Kaip tos mamos turi suktis, jei net mažiausi šliaužtinukai kūdikiui kainuoja 5 eurus, o batukų ir kuprinių kainos iš viso kosminės“, – sako jų padėtį gerai suprantanti Katalikių moterų draugijos pirmininkė Albina Gečienė.

Rima ir Kristina sako ir pačios jau nekartą čia atnešusios savo vaikų išaugtų drabužėlių, tuo pačiu pasirinkdavo jiems tinkamų didesnių. „Randame labai gerų daiktų“, – tikina moterys.

Kad šilutiškiai pastaraisiais metais atiduoda tikrai tvarkingus ir švarius daiktus, paliudija ir moterys katalikės.

Bet net ir tie, kurių niekas nepaima, praverčia ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus, Pediatrijos skyriaus personalui – medikės išsineša nemažai ligoniams tinkančių drabužių.

Krautuvės reikia ir jaunam, ir senam

Daiktų pasirinkti atėjusios moterys jau girdėjo apie nesibaigiančią labdaringai dirbančių katalikių kovą dėl šiai veiklai tinkamų patalpų. Deja, daug metų labdaringai dirbančios moterys gidrėjo tik nuolat besikeičiančių politikų pažadus „štai jau tuoj tuoj duosime naujas normalias patalpas“. Bet iki šiol labdaros krautuvėlė įgrūsta į du mažyčius nešildomus, nevėdinamus kambarėlius Šilutės ligoninei priklausančiame pastate. Nė vienas politikas, nė vienas rajono vadovas taip ir nepasirūpino pagelbėti labiausiai vargstančiai visuomenės daliai.

Todėl moterys katalikės paskelbė baigiančios savo ir labdaros krautuvėlės „kadenciją“, nes nebeturi kur dėti atnešamų daiktų, nebepajėgia po pusdienį dirbti šaltose, nevėdinamose, iki palubių drabužių ir dėžių prikrautose patalpose.

„Labai gaila. Kur dabar reikės dėti savo vaikų išaugtus rūbelius – negi į konteinerius mesti? Iš kur gausime tiek jiems, sparčiai augantiems, reikalingų daiktų?“ – apgaili Rima ir Kristina. Gal reikės internete skelbti, kad kas nors į namus ateitų pasiimti, nes tiesiog numesti į šiukšlių konteinerį, kai žinai, jog daug vaikų stokoja ir apavo, ir aprangos, ir maisto, nekyla ranka.

Apgaili katalikių sprendimą uždaryti labdaros krautuvėlę ir Vaidas – 47 metų šilutiškis, gyvenantis kartu su tėvais. Šis vyras atvirai dėsto esantis nuolatinis katalikių krautuvėlės svečias, nors rugsėjis jam streso nekelia – vaikų jis neturi.
„Daug randu sau tinkamų drabužių, kartais atnešu ir savo, kurie atlieka“, – sako vyras ir priduria, jog blogai dabar bus daugeliui skurdžiau besiverčiančių šilutiškių.

labdara katalikiu dezes„Negi rajono valdžia nerastų – jei norėtų – tokiai veiklai tinkamų patalpų?“ – klausia Rima ir Kristina. „Aišku, rastų“, – vieningai nutaria katalikės, joms pritaria ir Vaidas.

A.Gečienė prisimena, jog prieš rinkimus sulaukė ir į valdžią tuomet dar tik pretenduojančių politikų vizitų į krautuvėlę, ir pažadų ją remontuoti ar naujos vietos ieškoti. Bet… nutilo rinkimų fanfaros, nutilo ir jų pažadai.

Jaunos mamos išsitaria, kad tokia visiems bėdžiams tiesiog būtina krautuvė turėtų būti erdvi, kad drabužius būtų galima sukabinti ant pakabų, avalynę į eilutes surikiuoti, kad juos būtų galima iš tolo matyti, o ne kuistis dėžėse.

A.Gečienė neabejoja, kad jei jos nebūtų paskelbusios, jog nutraukia veiklą, šilutiškiai prieš rugsėjį būtų suaukoję daug daugiau daiktų. Bet net ir perskaitę informaciją laikraštyje, kad krautuvėlė dirbs tik tris dienas prieš rugsėjį, į jos kiemą jau suko naudoti dar tinkamų daiktų į automobilius prikrovę šilutiškiai.

„Ar dar galiu atvežti“, – klausė į pokalbį įsiterpusi moteris.

Tiesa, dabar abu kambarėliai gerokai pratuštėję, mat katalikės jau ne kartą skelbė, kad daiktų nebepriims. Bet vis tiek į maišelius sudėtus rūbus jos dar randa prie krautuvėlės durų, tad skelbk neskelbęs, o jų vėl prisirenka.

Neprisiprašo valdžios dėmesio

Kiek žmonių per tris dienas aplankė labdaros krautuvę, Katalikių moterų draugijos narės neskaičiavo, bet tikrai kasdien – po keliasdešimt. Dar prieš kelerius metus jos registruodavo ir daiktus čia atnešančius, ir jų pasirinkti ateinančius žmones, tada, pasak pirmininkės A.Gečienės, kasmet ateidavo apie 1000 – atvežti daiktų ir 3000 – pasirinkti daiktų.

Dar pusšimtis rajono šeimų daug metų buvo remiamos siuntomis iš Danijos, bet dabar, anot A.Gečienės, siuntų nebegaunama, o ir tokio poreikio nebėra, nes patys šilutiškiai dosniai remia varguolius.

Jau 19 metų savo laiką kitų labui aukojančios moterys katalikės neturi šiai veiklai tinkamų patalpų – rajono valdžia nesugeba jų rasti.

Moterims tokia rajono išrinktųjų pozicija tuo labiau keista todėl, kad Socialinės paramos skyrius iš įkalinimo vietų grįžusius vyrus ir moteris nuolat atsiunčia čia „apsirengti“. „Mums sakė, kad jūs mus aprengsit“, – labdaros krautuvės talkininkėms prisipažįsta buvę kaliniai.

Moterys į savo „darbo“ vietą keliauja nešdamos maišelius sumuštinių ir pačių keptų pyragų, kuriais dalijasi ir su savo „klientais“. „O kaip nepakviesi arbatos, jei žmogus pasako, jog jau savaitę burnoje šilto maisto neturėjęs?“ – klausimu į nusistebėjimą atsako jos.

Tad uždaryti krautuvėlę joms vis dar neleidžia širdys, nes žino, kad daug vaikus auginančių šeimų nesuduria galo su galu, kad kai kurioms šeimoms kiekvienas dovanų gautas drabužėlis yra aukso vertės. Ir nors visoms Katalikių draugijos narėms – jau per 70 metų, kai kurioms – net per 80, bet jos vis dar ateina į savo būstinę ir padeda varguoliams. „Jei būtų normalios sąlygos, dirbtume ir toliau“, – sako moterys.

Problemą svarstys dar kartą

Kas tai: argi ne socialinis darbas, lengvinantis visų vargšų dalią ir, garsių politikų žodžiais tariant – mažinantis socialinę atskirtį rajone? Ir negi jį du dešimtmečius nemokamai dirbančios moterys nenusipelno bent jau minimalaus valdžios dėmesio?

Tokius klausimus uždavę rajono merui Vytautui Laurinaičiui išgirdome neįtikėtiną prisipažinimą – kad jis apie tokią problemą apskritai girdi pirmą kartą. Anot mero, iki šiol per metus jo darbo dėl patalpų labdaros krautuvėlei nesikreipė nei draugijos vadovė, nei Socialinės paramos skyriaus vadovai.

Meras sutiko, kad šį klausimą reikėtų svarstyti ir pažadėjo aptarti situaciją su Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėju Alvidu Šimelioniu.

Galgi bent šįkart reikalas pajudės iš mirties taško?

A.Gečienė su bendramintėmis sako abejojančios, mat jau nebesuskaičiuoja, kiek kartų apie savo bėdą kalbėjo su pastarojo dešimtmečio rajono vadovais.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.