XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Europoje (taip pat ir Lietuvoje) vyko senųjų etnografijos, tautosakos, tautodailės reliktų fiksavimo, rinkimo sąjūdis. H. Šojus priklausė Rytprūsių inteligentijai, kuri suprato, kad senasis kultūros palikimas nyksta ir nedelsiant reikia imtis veiksmų. Dauguma inteligentų fiksavo ir rinko senuosius dvasinius bei materialius žmonių gyvensenos reliktus, o Šilutėje ta pačia dingstimi buvo įkurtas privatus muziejus dvare. H. Šojus tapo pirmojo tokio muziejaus savininku Klaipėdos krašte, įžengdamas į Šilutės, Mažosios Lietuvos ir Lietuvos istoriją.
Prūsijos inteligentai tuo metu skyrė ypatingą dėmesį lietuvininkų gyvensenos, buities įamžinimui, jie buvo suvokiami tiesioginiais tikrųjų prūsų palikuonimis. Remiantis turimais duomenimis, dvaro muziejuje eksponuojamoms vertybėms vienas kambarys buvo skirtas archeologijos radiniams, kitas – etnografijos palikimui. Todėl ir šiandien šios ekspozicijos užima dvi patalpas.
Vyriausias H. Šojaus sūnus Erichas, kaip ir tėvas, žavėjosi senaisiais lietuvininkų buities rakandais, archeologijos radiniais, todėl muziejininko darbus atliko abu. Etnografinėje ekspozicijoje pirmiausiai dėmesį patraukia XVIII a. datuojami baldai. Jų gamyba buvo veikiama vakarietiškų madų, ekonominių, kultūrinių bei laikmečio sąlygų. H. Šojus surinko unikalius valstiečių „kuknės“ (Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje virtuvė) baldus. Žvejų, pelkininkų ir valstiečių buityje naudoti stalai buvo įvairių dydžių ir paskirties. Dažnai vienoje patalpoje būta po keletą stalų, tai – išskirtinis Mažosios Lietuvos bruožas. Ekspozicijoje tipiškas šio krašto stalas, gamintas 1783 m., dažytas tamsiai mėlynai, puoštas augaliniu ornamentu. Toks stalas priskiriamas seniausiajam liaudiškajam stiliui dėl masyvaus stalviršio, kurį laiko du stovai, sujungti strypais. Būdingas akcentas – stalčius ir pakojos, einančios aplink visą stalą.
Svarbūs kuknės baldai – indauja (užgožė, raguolė) su šiam kraštui būdinga šaukštinės lentyna, meniškai drožinėtos kėdės (štūlės), liaudiškos kanapos pirmtakas – binkis (suolas) su ranktūriais galuose. Įspūdingos rankšluostinės (marškinyčios). Kadaise moterys kabindavo iki 6 rankšluosčių vienoje rankšluostinėje, kiekvienas turėjo vis kitą paskirtį, nes lietuvininkės buvo labai tvarkingos.
Spintos bei kraičio skrynios pasižymi tekintomis, profiliuotomis detalėmis, puoštos baltiškajai kultūrai būdingais spalvingais simboliais. XIX a. pabaigoje išpopuliarėjo lovos su baldakimais, vietiniai kartais jas vokiškai vadindavo Himmelbett. Etnografijos ekspozicijoje svarbią vietą užima rūbų spinta su šiam kraštui būdingomis detalėmis – tapyta augaliniais motyvais ir apvaliai ištekintomis kojomis.
Muziejuje saugomi du mediniai mergvakario ir 6 kaltiniai sietynai. Kaltos geležies sietynai, įspūdingi plastinėmis išraiškomis, atrodytų, jog meistrai „pažabojo“ geležį, o ši virto lengvu plastišku kūriniu. Geležiniuose sietynuose iškalami lelijos lapeliai, žiedai, o mergvakarių sietynai visiškai skirtingi. Jie primena konstrukcinį mitinio pasaulio modelį, panašiai konstruojamą šiaudiniuose soduose. Tokius sietynus darydavo tik Rusnės meistrai, niekur kitur analogų nerasta. Šie sietynai dar vadinami šaktarpio sietynais. Rudens potvynio metu būdavo užliejamas kelias iš Rusnės į Šilutę. Kai šaltis sukausto užlietas pievas, užlietą kelią ir valtužėmis „nebeprabėgsi“, ir žirgas nepraeis, tuomet klodavo eglės šakas, kad išvažiuotų iš salos. Iš medžių šakų išklotas tarpas ir buvo inspiracija vietinių šį laikotarpį vadinti ŠAKTARPIU (pavasariniame potvynyje taip pat yra šis laiko tarpas).
Visa bendruomenė uždaryta miestelyje, todėl būdavo geras laikas organizuoti mergvakarius. Drožtiniai mergvakario sietynai turtingi išpjaustytais jaunystės, vaisingumo simboliais : obuoliais, paukščiais, žuvytėmis, o kraštuose esantys vamzdeliai skirti žvakėms įstatyti. Sietynai unikalūs tuo, kad visos detalės pritvirtintos ant spyruoklių, pakabukų, visos juda. Šie simboliai įkomponuoti tridalėje piramidės formos sistemoje, apimančioje vandenį – žuvys (kitaip požemį), žmogaus veikimo zona tarp žemės ir dangaus – obuoliai (vaisingumo simbolis) ir dangus, jo veikimo zoną įprasminantys paukščiai – dievybių pasiuntiniai. Sietynas turi ir viską viršuojantį skliautą – stogą, tarsi visatos stogą. Tokią sistemą žmogus suvokdavo kaip harmoningą, sutvarkytą visumą. Merginos patalpoje turėjusios šokti taip, kad viskas judėtų, suktųsi, skambėtų, žvakių liepsna užgestų – tada piktųjų dvasių dėmesys būsiąs nukreiptas nuo ištekančios merginos.
Šalia mažlietuvių kraštui būdingų baldų yra ir E. bei H. Šojų surinkti namų apyvokos, kasdienės buities rakandai, darbo įrankiai, atskleidžiantys XIX a. pab.–XX a. pr. vietinių valstiečių būvį. Rugiapjūtės metu naudoti pjautuvai, kulstai (spragilai), piestos, aiškiai menančios duonos kukulio (taip čia vadintas duonos kepalas) atsiradimą ant kaimo žmogaus stalo. Taip pat linamynio bei linų apdirbimui reikalingi brauktuvai išdžiovintų linų galvutėms nubraukti; šukuočiai, skirti karšimui, mintuvai linų stiebeliams nuimti. Moterys tvarkydavosi su linų siūlais, tad naudodavo lenkčius siūlams lenkti. Siaurųjų Mažosios Lietuvos krašto juostelių audimo skietelis (lentelė su skylutėmis ir vertikaliomis siūlų eilėmis), kuriuo buvo surenkamos minėtos juostelės, vadintos rinktinėmis.
Ekspozicijoje galima pamatyti ir tabokos pjaustymo peilį, kalvių darbo svarstykles, durų spynas. Įkaitintos geležies meistrai stengdavosi palengvinti moterų dalią, tad lygintuvai buvo pagaminami vis geresni, tai matoma ekspozicijoje. Jie vadinti pletyzeriais (vok. Platteisen).
Unikali tekstilės kolekcija, kuri muziejuje buvo gausiausia. Trečiajame XX a. dešimtmetyje dvaro muziejų aplankė dr. Jonas Basanavičius ir štai kaip įvertino šį rinkinį: „Didelėje salėje tai jau visas komplektinis etnografijos archeologijos muziejus. Senasis d-ras Scheu rūpestingai čia pririnko daugybę lietuvių etnografijos daiktų. Didelė senovinė spinta stovi pilnutėlė prikrauta senoviškų moterų ir vyrų drabužių. Čia yra originalus nuotakos vainikas su kuodu ir šiaip įvairių moterų ir merginų galvos puošmenų, vestuvininkų trišakis papuošalas, ypatingai vyriška ausinė kepurė, žali ir margaspalviai sijonai (tarp jų vienas marginis 200 metų sijonas, visai moderniškas ir mūsų laikams atrodąs), marginiai apsiaustai be rankovių (pelerinos), įvairūs diržai prie marginių vyriškų ir moteriškų drabužių, vyriškos ir moteriškos rudinės, skaros ir skepetaitės, gražiausių ornamentų raštai, kuriais galvos senovėje raišiota, žiurstai, kojinės, naginės ir kita. (…)
Čia yra nepaprastai turtingas įvairių juostų ir juostelių rinkinys, ne tik gražiais raštais ataustų, bet ir su įaustais ištisais dainų posmais…“(1928 m. dienraštis „Lietuva“ 3 nr.)
Po II pasaulinio karo būtent tekstilės liko tik mažesnė dalis. Apmaudu, kad neliko dr. Basanavičiaus minėto 200 metų senumo sijono – marginio. Jis XVIII a. būdavo nešiojamas įdomiai: tai tiesiog audeklo gabalas ir juo moterys apsisukdavo, tarsi indės sariu, tam tikra tvarka. Išlikusieji tekstilės pavyzdžiai reprezentuoja Klaipėdos krašto etnografiją savo autentiškumu.
Ekspozicijoje yra ir žvejų gyvenamojo namo maketas, gamintas XX a. pr. H. Šojus rūpinosi buities muziejų steigimu Karaliaučiuje ir Tilžėje, jis pats nubraižė namelio projektą. Toks statinys būdingas Mažajai Lietuvai, iš tiesų šis maketas lietuviškojo namelio Jokūbynėje kopija. Nukėlus jo stogą matyti namelio išplanavimas.
Vertinant H. ir E. Šojų etnografinį palikimą būtina akcentuoti, kad Šilutėje muziejaus analogo nebuvo. Krašto muziejus sovietiniu laikotarpiu gyvavo, pirmiausia, išlikusių etnografinių vertybių pagrindu, vėliau atidaryta ir krašto paukščių, žvėrių iškamšų ekspozicija, rinktos Šilutės gyventojų istorijos, fotografijos.
Neįkainojami ir Šilutės mecenato kolekcionuoti žemėlapiai, augalų herbariumai, surinkta tautosaka, retos knygos. Nors ne visas šis turtas liko Šilutėje, tačiau prieinamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei M. Mažvydo, Vrublevskių bibliotekose.
H. Šojaus nuveikti darbai ekonomikos, žemės ūkio srityse amžininkų buvo labai vertinami, o kultūrinis palikimas matomas, vertinamas ir šiandien.
Loreta STOLIAROVIENĖ, muziejininkė etnografė