Laučiškiai sūrių gamintojai laukia atsiliepimų ir iš Prancūzijos

lauciu suriai kaimynasDaugelis šilutiškių jau įprato važiuodami į Žemaičių Naumiestį pro Laučius šioje gyvenvientėje stabtelti prie šalia kelio stovinčios mažutės krautuvėlės – nusipirkti išskirtinio skonio sūrių.
Be kiekvienam nuo vaikystės pažįstamų aguonomis ir kmynais pagardintų naminių sūrių, čia galima rasti ir saldžių – su spanguolėmis ir razinomis, kartais – ir abrikosais paskanintų, ir labai aštrių – su česnakais, paprika ir net čili pipiriukais, taip pat kariu, baziliku, įvairiomis sėklomis ir žolelių mišiniais paskanintų.
Be to, šioje mažoje krautuvėlėje galima nusipirkti ir varškės bei pieno, o artėjant Kalėdoms – dar ir naminę žąselę, iš čia pat už tvoros gagenančiųjų būrio pagautą ir rūpestingų rankų jau kepimui paruoštą.
Šio mūsų rajone dar vis reto verslo savininkai Asta ir Remigijus MAROZAI neseniai minėjo jubiliejų – liepos mėnesį, per Mindaugines, jie šventė savųjų sūrių gamybos metines. Įvairia ir skania produkcija garsėjantys kaimo verslininkai džiaugiasi, kad jų klientų tik daugėja.

Ieškoti naujovių ragina pirkėjai

Astos ir Remigijaus Marozų kiemą daugelis šilutiškių daug metų žinojo kaip gerų daržininkų sodybą, mat čia stabtelėdavo nusipirkti šviežių agurkų ir pomidorų. Bet vieną gražią dieną šeimininkai nutarė, jog daržininkystės verslas yra pernelyg sezoninis, tuo tarpu jie norėjo tokio, kurį galėtų vystyti ištisus metus.

Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad Astai nuosavo verslo vystymą tenka derinti su darbu Šilutės ligoninės Pediatrijos skyriuje. Šio darbo mesti ji neketina, bet pripažįsta, jog kartais laiko pritrūksta. Tiesa, kuo labiau savas verslas įsivažiuoja, tuo mažiau tą trūkumą bejaučia. Šmaikštaudama moteris sako, jog dabar jau vakarais į trobą jiedu su vyru pareina apie 21 valandą, iki vidurnakčio, kaip būdavo anksčiau, nebedirba…

Asta prisimena, kad akstinu naujai veiklai tapo kolegės į darbą atneštas sūris. Jis buvęs iš saldaus pieno. Astai tas skonis buvo neįprastas, mat ji nuolat ragaudavusi iš rūgpienio gamintus močiutės sūrius. Bet saldus sūris taip patikęs, kad ji sumanė pati pabandyti ką nors panašaus pasigaminti. „Jei man taip skanu, gal ir kitiems patiktų?“ – tada pamaniusi.
Dabar savo įmonėlėje net ir aštriuosius sūrius Marozai gamina ne iš rūgusio, o iš saldaus pieno.

Savo parduotuvėlę šeima atidarė pernai balandį ir savos gamybos produkcija joje prekiavo kelis mėnesius. Nuo lapkričio natūralią pertrauką padarė jų karvutės, kurių šiuo metu turi daugiau kaip 20.
Šiemet Asta ir Remigijus tikisi sūriais prekiauti iki Kalėdų. 
  
Karvėms apsiveršiavus, Marozai sako svarstę, ar besugrįš jų ankstesnieji pirkėjai. Sugrįžo. O šiemet ne vienas jų jau ir patarimų pamėgtos produkcijos gamintojams duoda, sako, jog dar kokio nors naujo skonio sūrį turėtų sukurti.

Laučiškių sūriai pasiekia ir sostinę, ir užsienį

Kaip tik nuolatiniai pirkėjai sudaro didžiąją dalį visų šios sūrių krautuvėlės klientų. Ne vienas čia atveža savo svečius, tad lauciu suriai pirkejaMarozų sūrius jau skanavo ir Maskvos, ir Ukrainos, ir net Prancūzijos sūrių mėgėjai. Tiesa, iš Prancūzijos Marozai dar nesulaukė atsiliepimų, ir sako, jog šios meilės, vyno ir sūrių šalies gurmanų nuomonę būtų ypač įdomu išgirsti.
Laučiškių sūriai, kaip lauktuvės, keliauja ir į visus mūsų šalies pakraščius bei didžiuosius miestus. Beje, tolesnėms kelionėms Asta pataria rinktis būtent aštresnius, o ne saldžiuosius sūrius.

Moteris neneigia, kad saldžiuosius dažniau perka moterys, o aštresnius – vyrai, bet stebisi, kad pastaruosius, ypač sodriai pagardintus česnaku, labai mėgsta ir vaikai.

Tačiau didžioji visų pirkėjų dalis prašo sūrių be jokių priedų, būtent tokie labiausiai patinka ir pačiai Astai.
Laučiškiams dar neteko pabuvoti respublikinėse sūrininkų šventėse, o to jie labai norėtų, nes tai būtų galimybė pasidalinti savo išmone, o svarbiausia – pasisemti kitų patirties ir naujovių.

Bet jie jau gauna daugybę pakvietimų į seniūnijų šventes, kurių artimiausia – Žemaičių Naumiesčio Dagotuvės.

Sūrius spaudžia „su visa smetona“

Šiandien Marozų šeimos sūriai turi tokią paklausą, kad vos spėja patenkinti augančius pirkėjų poreikius.
Kasdien – apie 70 sūrių. Tokiu tempu juos spaudžiantys ir parduodantys sutuoktiniai į talką kviečiasi ir vaikus, ir giminaitę. Darbo daug, todėl kartkartėmis gali pasitaikyti, kad pirkėjas ras atviras krautuvėlės duris, bet joje pardavėjų nebus. Ne bėda – spustelėjus skambutį šeimininkai atskubės iš greta esančio namo arba sūrių spaudyklos. Ją irgi įsirengė patys, ir dabar vienu metu joje gali spausti keliolika vidutinio dydžio sūrių.

„Smagus tai darbas, ypač, kai gražus sūris gaunasi“, – pasidžiaugia Asta.

Beje, vienintelio pieno produkto – grietinės – Marozų krautuvėlėje negausite, nes grietinės nuo pieno jie nenugrieba tik todėl, kad sūriai gardesni gautųsi. Juk net liaudies dainoj giriami saldūs sūriai, kuriuos gaspadinė suspaudžia „su visa smetona“.