“Keliaujanti vėtrungė“ paliko kartėlį
Radęs savo klausytoją ir žiūrovą, ypatingą erdvę ir magiją, festivalio „Keliaujanti vėtrungė“ vakaras prie Ventės rago švyturio, jau liko tik dar vienu prisiminimu. Pasak organizatorių, tai buvo tikra kelionė tarp šviesos ir tylos, muzikos ir judesio, žmonių ir krantų. Ar tikrai taip?
Norint papasakoti renginio režisūrinį sprendimą ir vyksmą, teks leistis į detales. Skambėjo vieno ryškiausių Lietuvos violončelės meistrų, Klaipėdos koncertų salės kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus violončelės garsai, unikalus dainininkės Justinos Dirgėlaitės balsas ir dramaturgo Mindaugo Valiuko eilės, o visos kelionės jungtimi tapo kompozitoriaus Mariaus Salyno sukurta muzika. Šokio trupė „ULNACompany“ dovanojo naujausią šokio spektaklį – pasakojimą apie žmogaus santykį su aplinka, leidusį įsiklausyti ir pamatyti tai, kas kartais būna nutylėta.
Kartais net ir labai laukiamas koncertas gali nuvilti, palikdamas nemalonų slogutį. Padiskutuokime apie nevykusią koncertinės programos režisūrą atviroje erdvėje ir aspektus, kurie tokį puikų sumanymą tiesiog sugadino, o žiūrovą nuvylė. Sutikite, kad gerai surežisuotas renginys turi sklandžią eigą, o ne chaosą.
Kad šio festivalio renginys magiškas ir laukiamas, neabejotinai įrodo susirinkusių žiūrovų minia, daugiausiai atvykusių automobiliais, kuriais buvo apstatyta visa Ventės rago prieiga. Vieni nešini sulankstomomis kėdutėmis, kiti patiesalais, treti vedini ar nešini keturkojais, dar prieš renginio pradžią būriavosi, rinkdamiesi sau tinkamą vietą aplink švyturį. Kam kėdutės ar patiesalai? Ogi išstovėti valandą yra sunkoka, tad tie, kas dalyvavo poros praėjusių metų festivalio renginiuose, jau turi patirtį ir žino, kad sėdimų vietų beveik nėra. Atvykusieji vieni kitų klausinėjo, kurioje konkrečioje vietoje viskas vyks, kad patogiai įsitaisytų. Bet vietoje atsakymo dažnas atvykėlis tik nebyliai pečius traukė… Nėra nieko blogiau už nežinią ir laukimą be jokios informacijos. Gal tai toks režisierių sumanymas?.. Visko būna…
Pasigirsta svaigi violončelės melodija. Didžioji žmonių minia nerimastingai žvalgosi, galop susivokia, kad garsas sklinda iš apačios, nuo prieplaukos. Įspūdingas prožektorių apšvietimas ir vos akies krašteliu matoma šokėja, iš tolumos judanti nuo molo minios link. Nesusiturėjusi žiūrovė, viešnia iš Alytaus, atvykusi į Pamario kraštą pasimėgauti reginiu, garsiai mąsto, kad gelbėtų didelis ekranas, bet aišku, tai ne tas pats, kaip savo akimis matyti atlikėją. Atlikėjo magija slypi ryšyje tarp jo ir publikos, o šis ryšys dingsta, kai atlikėjas vos įžiūrimas kažkur toli priekyje arba jo visai nematai. Nesmagu, vietoje mėgavimosi violončelės virtuozo M. Bačkaus muzika, dalis energijos išeikvojama bandant išlaikyti pusiausvyrą tarp minios ir išvengti kitų žmonių alkūnių baksnojimo. Ne vienas stengiasi pasistiebti, bandydamas pamatyti kas vyksta anapus žmonių jūros, bet… pastangos bevaisės. Po kurio laiko, daugelį apima nusivylimas…
Violončelei nutilus, minia – lyg banga, ūžteli šonan. Vėl per žmonių sieną nepavyksta pamatyti vykstančio veiksmo. Galop, vargais ne galais, gal kiek nemandagiai ir šiurkščiai prasibrovus, akys mėgaujasi šokėjos šokiu. Jai baigus vėl viskas kartojasi iš naujo. Tiesiog atsipalaiduoji, nebenorint stumdytis minioje ir jaustis nepatogiai. Ar gali būti blogesnė situacija, jeigu nematai atlikėjų?..
Galiausiai būrelis rusniškių, neapsikentę painiavos ir stumdymosi, nešini savo sulankstomomis kėdutėmis, lyg chaotiško sapno personažai, nelaukia pabaigos, apsisuka ir palieka renginio vietą.
Tas chaotiškumas priminė repeticiją, o ne profesionalų pasirodymą. Argi profesionalus režisierius aikštelėje, kurioje šoka šokėjas, paliks pastatytą lengvąjį automobilį su prie jo dar prikabintu generatoriumi?.. Taip, suprantama, viskas reikalinga, bet tas automobilis šokio aikštelėje…
Ar buvo džiaugsmo? Taip. Solistės J. Dirgėlaitės pasirodymas ne tik dovanojo klausytojams nuostabų kūrinį, bet ji visiems buvo puikiai matoma iš bet kurios vietos, nes jos „scena“ pačioje švyturio apžvalgos aikštelėje. Be priekaištų ir renginio garso operatorių darbas – švarus ir aiškus garsas visoje renginio teritorijoje.
Atvykus, beje trečiąjį kartą, pasimėgauti dar vieno festivalio siūlomais malonumais, apmaudu negauti to, kas suviliojo, ko tikėjaisi. Galiausiai, kaip jaučiasi tie, kurie apsisprendė pasitraukti, nesulaukę pabaigos ir išeiti, nes neturėjo galimybės patirti tai, dėl ko atvyko? Kartus nusivylimo jausmas, privertęs suabejoti festivalio šių metų renginio režisūriniu sprendimu.
Pabaigą vainikavo Ventės rago ir Nidos švyturių sąšauka, kai vienu metu nušvitę švyturiai tapo jungtimi tarp dviejų krantų. Tie, kurie buvo čia pirmą kartą, net nesuprato. Galima gi buvo kažkaip tai įgarsinti poezijos posmu ar panašiai?.. Iš kur tam atvykėliui būti visažiniu?..
Gal net nesvarbu, kad esi tiesiog vienas iš šimto, ir niekam nerūpi, ką tu galvoji. Tokie elementai kartu – stūmimasis, nematymas ar sumaištis – palieka kartėlį ir užmuša norą lankytis panašiuose renginiuose. Gerai sureguliuotas renginys turi sklandžius perėjimus ir išlaiko publikos dėmesį nuo pradžios iki pabaigos.
Nuvylė ir “Muzikinė verdenė“
Liepos 10-ąją, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko muzikinė literatūrinė popietė „Lietuva, Tave vieną turiu“! Tai lyg ilgus metus buvusio projekto „Muzikinė verdenė“ tąsa, laukiama ir radusi savo klausytoją.
Programoje skambėjo kūriniai pagal baroko laikotarpio kūrinius, lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Germanavičiaus, Silvestros Balkytės kūrinius, prancūzų kompozitorių ir lietuvių literatūrinius kūrinius bei tekstai iš oratorijų. Muzikinę – literatūrinę pynę kūrė tarptautinių konkursų laureatė, kompozitorė Sigutė Trimakaitė (sopranas), jaunoji aktorė Adolfina Kunčiūtė ir prozininkas, dramaturgas, oratorijų, operų, kantatų libretų autorius Herkus Kunčius.
Susitikimas paliko dvejopą įspūdį. Visada žavintis menininkų atsidavimas ir profesionalumas šįkart tapo išimtimi. Tik atlikėjams pasirodžius priešais žiūrovą, į akis krito jų laisvalaikio apranga – striukė, puspaltis, kelnės su (atsiprašau) išsimušusiais keliais, iš po viršutinio rūbo plevėsuojantis nertinis, atrodantys visiškai nederamai tokiam susitikimui su publika, juolab – bažnyčioje. Toks vaizdas sukėlė nuostabą, o kartu ir pasipiktinimą. Atrodė, lyg menininkai būtų užsukę trumpam ir atsitiktinai. Tiesa, jaunoji aktorė Adolfina atrodė nepriekaištingai ir dvelkė tikru profesionalumu, tik jos pasirinkimas skaityti be mikrofono, buvo nesuprantamas. Tolėliau sėdintys klausytojai, jaučiantys diskomfortą dėl to, kad negirdi skaitovės, paprašė naudotis įgarsinimo technika. Aktorė patikino, kad ji girdi klausytojų prašymą, bet… ir toliau skaitė tyliai, nesinaudodama mikrofonu.
Nesuprantamas ir primadonos Sigutės veiksmas, kiekvieną kartą užlipus ant pakylos priešais altorių, atsinešti aplanką su tekstais ar natomis (beje, juo nė karto net nepasinaudojo), mobilųjį telefoną, pasidėti ant stovo, paruošto skaitovui, nusisukti nuo auditorijos, atsigerti vandens ir tik tada pradėti dainuoti… Ir taip kartojosi kiekvieną kartą.
Galop, renginiui artėjant prie pabaigos, p. Herkus ėmė kalbėti apie savo asmeninę kūrybą, lyg klausytojai būtų susirinkę ne į literatūrinę – muzikinę popietę, o į jo kūrybos vakarą.
Kas tai buvo: literatūrinė – muzikinė profesionalių atlikėjų programa, ar tiesiog chaotiška repeticija, kurioje skubantys atlikėjai priverstinai stabtelėjo provincijoje? Gal šio projekto meno vadovė S. Trimakaitė taip nuvertina provincijos klausytoją, o gal sąmoningai norėjo Šilutės publikai parodyti nepagarbą? Tiesa, p. Sigutės subtiliai parinktos ir atliktos dainos leido pajusti bent dalelę tikrojo meno.
Deja, bendras renginio įspūdis liko nemalonus ir paliko nusivylimą.