Laumyčių užkerėtas Šaktarpis gundė vaišėmis ir paukščiais (foto, video)

SAKTARPIS SIGITO 4Prieš įsiliejant į Rusnės Šaktarpio šventės bruzdesį būtinai reikėjo užsukti į „muitinę“. Čia litus teko išsikeisti į specialią šventės valiutą – pfenigius. Tik jais buvo galima atsiskaityti 8 kaimuose – kulinarinio paveldo kiemeliuose.

Nors Šaktarpio šventėje kaskart atsiranda naujų šventės akcentų, bet unikalių, tik Pamario kraštui būdingų patiekalų paletė ir jaukumu persmelkta atmosfera – vieni pagrindinių Šaktarpio bruožų – nekinta.

Pagerbti iškiliausi rusniškiai

Laikas, kada suskyla ledai, pakyla vanduo upėje ir pro tuščią šakos tarpą bėga vanduo, o žmonės negali praeiti nei ledu, nei bradu, vadinamas Šaktarpiu. Šįmet vandenys ir ledai salos nuo „didžiosios žemės“ neatkirto, tad atvykti į salą problemų nebuvo.

Sinoptikai prognozavo nepavydėtiną orą – su lietumi ir sniegais, tad rusniškiai, pasak vienos renginio organizatorių, seniūnės Dalios Drobnienės, ant kelių klūpėdami meldė marių valdovo, kad pakentėtų. „Tikriausiai Rusnės laumyčios užbūrė saulę“, – neišsipildžiusiomis blogomis prognozėmis džiaugėsi renginio vedėja Inga Mockienė.

Kodėl potvynio apsemtose pievose tiek daug žąsų? O gulbių? Kuo jos minta? Visus atsakymus į D.U.K. – dažniausiai užduodamus klausimus – buvo galima rasti Nemuno deltos regioninio parko palapinėje. Šiemet pirmą kartą kelios grupės smalsuolių vyko stebėti paukščių būrių į salos gilumą.

„Paukštiškos“ pramogos laukė ir vaikų – pasičiupę teptukus ir dažų indelius jie piešė ant specialiai paruoštų inkilų.

Tradiciškai Rusnėje pagerbti iškiliausi žmonės. „Visi žino, jus sutikus miestelyje akys spindi šviesa ir šypsena“, – šiltai kalbėjo D.Drobnienė apie garbaus amžiaus Onutę Malinauskienę. Nuo 1951-ųjų ji pradėjo dirbti bibiotekininke Šyškrantės kaimo skaitykloje, o vėliau 38 metus dirbo Rusnės bibliotekos vedėja. O.Malinauskienei įteiktos dovanėlės, ji pasirašė Garbės knygoje.

Nepamiršti pasveikinti visi veikliausi, darbščiausi rusniškiai, kuriais sala didžiuojasi: nuo pačių mažiausių iki vyriausių.

Ar skani stintienė su pienu?

Šaktarpio šventė kaskart papildoma vis naujais akcentais. Šeštadienio šventėje 3 litai buvo keičiami į 1 Rusnės pfenigį – autentiškai atkurtą Rusnės pinigą. Prie stilizuotos muitinės sutikta Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė „Šilutės naujienoms“ pasakojo, kad Rusnės pfenigiai atsirado prasidėjus didelei infliacijai Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.

Tada Klaipėdos krašte prekėms ir paslaugoms apmokėti stigo piniginių ženklų, todėl spausdinti pinigai (vok. notgeld), skirti vietiniam naudojimui. Galiojo tol, kol ekonomika atsistatė. Pirmą kartą pinigai išleisti 1917-ųjų gegužės 2 d., antrąjį – 1920-ųjų liepos 1-ąją, o trečiąjį kartą – dėl Šaktarpio, o ne karinės suirutės.

Priešingai nei Palangos Stintų šventėje, kur plūsta minios žmonių ir susispaudę it šprotai skardinėje perka penkis kartus brangesnius stintų patiekalus, Šaktarpyje rusniškiai neplėšikavo – porcija iš keliolikos keptų stintų kainavo vos 1 pfenigį.

„Stintienė iš vandens ir pieno man atrodo įtartinai. Ar tikrai ją galima valgyti?“ – nepatikliai į neįprastą patiekalą žiūrėjo šiaulietis Dainius, galiausiai išdrįsęs egzotiškos stintienės paragauti. Skirvytėlės kaimo gyventoja Sandra Mažeikienė sakė, jog ši stintienė ypatinga tuo, kad verdama tik kartą per metus ir iš pirmųjų stintų.

Patiekalų įvairovė kulinarinio paveldo kiemeliuose įtiko net išrankiausiam skoniui. Akyse išgraibstytos mažutės vytintos stintelės, suvertos ant pagaliuko. Kunkuliavo katiliukai su tradicine Rusnės „muzikine koše“, kurią trys dručkiai verda iš žirnių, burbuliavo žuvienės puodeliai, Pakalnės kaimo šiurpa – žvėrienos sriuba, plovas su džiovintomis slyvomis… Troškulį malšino specialiai Šaktarpiui gaminamas Rusnės punčas, paslaptingos žolelių trauktinės, šišioniškių cikorijos gėrimas kafija.

Savanoriai pardavinėjo pačių keptus meduolius ir sausainius. Surinktos lėšos skirtos Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje statybai.

Šventėje sukosi šokėjai ne tik iš Rusnės, bet ir svečiai iš kitų seniūnijų, energingai grojo kantri grupė „Karčemėlė“. O kiti tuo tarpu šmirinėjo po kiemelius, derėjosi „blusturgyje“, pirko tautodailės kūrinius ir išlaikė nuo senų laikų nepasikeitusią Šaktarpio idėją – bendrauti.

Tiesa, daugelis kalbintų atvykėlių iš Neringos, Klaipėdos, Kauno, Jonavos ar net Vilniaus pastebėjo, jog į šventę atvyko pakviesti savo vietinių draugų. Jie pasigedo daugiau reklamos, kad apie šventę sužinotų visi. „Tikrai turite kuo pasigirti, tad kitą kartą skleiskite žinią apie būsimą šventę plačiau“, – patarė klaipėdietis Andrejus.

joomplu:3746 Daugiau nuotraukų albume

Andriaus Sirtauto video:

spaudos remimo fondasProjektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.