Lietinius valgydavo tik didikai

lietiniaiLietiniai blyneliai – prabangus patiekalas, kurį 16-17 amžiuje skanauti galėjo tik pasiturintys žmonės, – kunigaikščiai, didikai, bajorai ar turtingi miestiečiai. „Kad iškeptume tikrą ploną lietinį blyną, reikia itin aukštos kokybės kvietinių miltų, kurie tais laikais buvo brangūs“, – pasakoja lietuviškos virtuvės tyrinėtojas dr. Rimvydas Laužikas. Iš paprastų, nepikliuotų ar ruginių miltų lietinių blynų neiškepsi“.

Lietiniai blynai anksčiau būdavo vadinami naliesnikais. Tais laikais didikų virtuvėje darbavosi kuchmistrai, dabar vadinami virtuvės šefai, patiekalą paįvairindavo neįprastu įdaru, pavyzdžiui su specialiai paruošta ryžių ar manų koše.

Dr. R. Laužikas pasakoja, kad prabangumo statusą turėjo ir kiti miltiniai patiekalai, pavyzdžiui, sausainiai ar riebaluose kepti „blyneliai“, panašūs į mūsų laikų žagarėlius. Jų taip pat neiškepsi be aukščiausios rūšies miltų.

Miltinius patiekalus Lietuvoje išpopuliarino Barboros Radvilaitės anyta

Miltiniai patiekalai Europos ir Lietuvos dvarų virtuvėse itin išpopuliarėjo XVI amžiuje kartu su itališkos renesanso kultūros banga, kurią į Lietuvą atnešė Barboros Radvilaitės anyta italė Bona Sforca, Žygimanto Augusto žmona. Nuo tų laikų didikų virtuvėse gaminami ne tik naliesnikai, bet ir makaronai, skryliai, lazanijos ir tortai (apvalios formos sluoksniuotos tešlos pyragai su įdaru).

Kaip teigia dr. Rimvydas Laužikas, skryliai arba lazankės yra tolimas, bet tikras romėniškų testaroli giminaitis. Plonos iškočiotos tešlos rombais pjaustyti ir virti gabalėliai, patiekiami su įvairiais padažais ar užpilais, ilgai valgytas tik didikų dvaruose. XVII amžiuje minimas net kaip puotos patiekalas. Vėliau buvo plačiai kopijuojamas valstiečių virtuvės, todėl ilgainiui tapo tikru lietuvišku etnografiniu valgiu.

Visi valgome kaip bajorai

Mūsų dienomis, kai maisto asortimento pasiūla tokia didelė (miltų, duonos, aliejų rūšių ir t.t.), kiekvienas galime maitintis kaip bajoras, todėl ir lietiniais blynais nebesistebime.
Senais laikais lietiniai buvo kepami ant taukų, per pasninką griežtai naudotas aliejus, – aguonų, kanapių ar sėmenų.

Visgi apie cholesterolį tais laikais niekas nieko nežinojo, tačiau šiandien norintiems mažinti su maistu gaunamą cholesterolio kiekį vertėtų elgtis kaip bajorams per pasninką ir kepimui rinktis augalinius riebalus, – pataria gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė.

Šiais laikais esant tokiam dideliam aliejaus pasirinkimui, L. Viniarskaitė atkreipia dėmesį, kad turėtume atsižvelgti į kiekvieno jų paskirtį.

Vienas iš kepimui tinkamų aliejų, anot L. Viniarskaitės, yra rafinuotas rapsų aliejus, turintis aukštą degimo temperatūrą. „Šio aliejaus maistinė sudėtis yra gera, jame yra tinkamas nepakeičiamųjų nesočiųjų riebalų rūgščių santykis“. Rapsai geri dar ir tuo, kad tai yra mūsų krašto augalas, o, anot dietologės, tai, kas užaugę mūsų aplinkoje, mums puikiai tinka.

Lietinių su migdolais receptas

Velykinis laikotarpis yra itin tinkamas metas grąžinti senovinę Lietuvos bajorų dvasią į mūsų valgomąjį, todėl dalinamės vienu naliesnikų receptu iš XIX amžiuje leistos W. A. L. Zawadska knygos „Lietuvos virėja“. Nereikėtų nustebti dėl to, kad senuose receptuose patiekalo gaminimas nėra aprašytas itin detaliai. „Anksčiau kulinarijos knygas kuchmistrai rašė vieni kitiems, todėl receptuose rašyti savaime suprantamus dalykus buvo savotiška negarbė, – pastebi dr. R. Laužikas.

Lietiniai su migdolais: 100 g migdolų, 3 šaukštai cukraus, 4 kiaušiniai, lietiniai.

Iškepti lietinius, pagaminti įdarą: nuplikyti 100 g migdolų, sugrūsti, sumaišyti su trimis šaukštais smulkaus cukraus ir keturiais tryniais, gerai ištrinti, sudėti išplaktus baltymus, atsargiai išmaišyti ir aptepti kiekvieną lietinį. Susukti ir apkepinti, kad pagelstų.
Skanaus!

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.