Šiaurės pašvaistės nuotraukomis dalijosi palangiškiai, klaipėdiečiai, Švėkšnos gyventojai. Dažnas šilutiškis irgi neslėpė važiavęs naktimis laukti pasirodant įspūdingo gamtos reiškinio.
Šiaurės pašvaistė – natūralus šviesos reginys danguje. Įvairios spalvos švelniai keičiasi, kinta jų forma, lyg plevenančios užuolaidos. Pašvaistės matomos tik naktį, paprastai pasirodo žemutiniuose poliariniuose regionuose, tačiau šį vaizdą kartais galima išvysti ir kitur. Taip reiškinį apibudina „National Geographic“.
Pašvaistė atsiranda dėl reiškinių, vykstančių Saulėje, kuri yra įkaitusių dujų kamuolys, sudarytas iš elektringų dalelių, vadinamų jonais. Jonai, plūstantys nuo Saulės paviršiaus vadinami Saulės vėju, o artėdamas prie Žemės jis susiduria su Žemės magnetiniu lauku. Jei šis magnetinis laukas neapsaugotų planetos, Saulės vėjas nupūstų Žemės atmosferą ir užkirstų kelią gyvybei. Didžiąją dalį Saulės vėjo blokuoja magnetosfera, o jonai, priversti aplenkti planetą, keliauja tolyn į Saulės sistemą. Taigiama, kad kai Saulės vėjo jonai susiduria su Žemės atmosferos deguonies ir azoto atomais, dėl tuo metu išsiskiriančios energijos aplink ašigalius susidaro spalvinga švytinti aureolė. Dauguma pašvaisčių susidaro 97-1000 km aukštyje.
Magnetinės audros ir aktyvios šiaurės pašvaistės gali trikdyti ryšį, paveikti radijo ir radarų signalus, net išjungti ryšių palydovus. Didžiąją dalį Saulės vėjo blokuoja magnetosfera, dalis jonų trumpam įstringa žiedo formos sulaikymo zonose aplink planetą. Šios sritys jonosferoje išsidėsčiusios aplink Žemės geomagnetinius polius, kurie žymi pasvirusią Žemės magnetinio lauko ašį. Jie yra maždaug už 1300 km nuo geografinių polių, tačiau lėtai juda. Teigiama, kad magnetinio lauko sutrikdymas gali paveikti ir žmonių savijautą: paūmėja tam tikri negalavimai, galvos skausmas, pradeda šokinėti kraujo spaudimas.
Parengta pagal respublikinę spaudą